Doc. dr. Mantas Bileišis. Rinkimų depozitas

mantas-bileisis
Lietuvoje dominuoja du diskursai susiję su piliečių aktyvumu ir įsitraukimu į valstybės valdymą. Pirmasis gali būti apibendrintas taip: dalyvauti valstybės valdyme piliečiai turi visas teises ir galimybes, tačiau patys yra pasyvūs, neišsilavinę ir išlaikę baudžiauninko mentalitetą. Kitas – taip, gal valdžia ir padarė visus formalius reglamentavimo žingsnius dėl aktyvesnio piliečių įtraukimo, o Lietuva formaliai atitinka ir laikosi visų aukščiausių demokratinio valdymo standartų, tačiau piliečiams įsitraukus į įvairias pilietines iniciatyvas, valdžia nebesivargina įsiklausyti į jų nuomonę, imtis konkrečių pokyčių ir tyliai viską užgesina.

Valdžia visus atsakymus žino geriausiai ir žino juos iš anksto. Per didelis piliečių įtraukimas į valstybės valdymą tik kliudytų, todėl jų įsitraukimas – na... tokia savotiška psichoterapijos forma tiems, kas nenustygsta savam kailyje „vardan tos Lietuvos“.
Bet ar tuomet verta stebėtis, kad pabandęs įsitraukti pirmą, antrą, trečią kartą ir nesulaukęs jokios apčiuopiamos reakcijos, toks aktyvus pilietis nuleidžia rankas, atsuka nugarą ir galiausiai daugiau į jokį kvietimą išsakyti nuomonę, aktyviau įsitraukti tiesiog neatsiliepia. Ir dar kitam nepataria. Daug rašalo išliejo, gerklių prarėkė abiejų stovyklų šalininkai. Ir, žinoma, abi pusės jaučiasi teisios.
Po eilinio „žodžių mūšio“ abi pusės pasiskelbia nugalėjusios ir išsiskirsto iki kito karto. Tik problema yra ta, kad „nugalėtojai“ savo pergalės vėliavas kelia ant viešojo intereso griuvėsių. Ar gali būti sprendimas?
Turime pripažinti, jog tiesa nėra kažkur per vidurį. Ir tiesa nėra tik viena. Abu diskursai yra teisingi, tik jie apibūdina ne visą Lietuvos visuomenę, o tam tikras jos dalis. Atrodytų, kad problemai spręsti reikia ieškoti dviejų sprendimų, bet čia slypi didžiulis pavojus. Rasti būdą teisingai priskirti vienus piliečius sprendimui A, o kitus B yra labai sunku, o greičiausia išvis neįmanoma.
Pasikapsčius nepriklausomos Lietuvos reformų istorijoje galima rasti ne vieną gerais norais grįstą, bet visišką geros idėjos diskreditacija pasibaigusią iniciatyvą. Manau nereikia aiškinti, kad net jei nedidelė dalis vienos grupės žmonių atsidurtų ne toje dalyvavimo skatinimo „stovykloje“, piliečių dalyvavimui ir valdžios įvaizdžiui būtų dar blogiau nei dabar.
Kita vertus, turime pripažinti: jei 3 iš 5 Lietuvos piliečių sunku kartą per maždaug pusantrų metų nueiti į rinkimus ir pažymėti X ant lapelio, galbūt tikrai nėra prasmės leisti biudžeto pinigų tokių piliečių teisei išsakyti savo nuomonę?
Galima spekuliuoti apie rinkėjo teisę nebalsuoti arba – kad nebalsavimas – irgi tam tikra pozicija, tačiau reikia pripažinti, jog rinkimai – vis dar pati paprasčiausia ir masiškiausia piliečių įsitraukimo į valstybės valdymą išraiška. Ir jei piliečiai nedalyvaus rinkimuose, nedalyvaus jie valdyme ir kitais būdais. Tad kaip priversti visus žmonės balsuoti?
Būtent – priversti, taip kaip priverčiame mažus vaikus valytis dantis ir valgyti daržoves, nors jie visiškai nedviprasmiškai išreiškia savo poziciją nesivalyti ir nevalgyti.
Didieji valdymo pokyčiai Lietuvoje įvyko per pirmuosius aštuonis nepriklausomybės metus ir jau kone 20 metų pokyčių yra stebėtinai nedaug kalbant ir apie lyderius, ir valdymo praktikos kaitą. Ir nėra dienos kai viešojoje erdvėje nerasite nusiskundimo, kad tai yra blogai.
Norint pradėti kažką keisti mūsų valstybėje turime sukurti sąlygas, kai dalyvavimas taptų įpročiu. Ir pradėti turime nuo rinkimų.
Jau girdžiu kaip skaitytojo galvoje ūžia: kaip galima sukurti tokį įprotį? Juk pilna budulių, ant Lietuvos „varančių“ emigrantų, vatnikų ir kitokių, kurių vis tiek niekada nepavyks priversti sąmoningai dalyvauti rinkimuose, nes jiems visada viskas visur blogai. Galbūt dalis sąmoningos ir pilietiškos visuomenės netgi tyliai nori, kad tokia publika neitų į rinkimus...
Visuomet bus tam tikra grupė žmonių, kuriems užsisegti saugos diržus važiuojant automobiliu nėra savaime suprantamas dalykas. Bet normali visuomenė už tai baudžia, nes už liūdnas pasekmes dėl diržų nesegėjimo mokame visi ir negalime laukti, kol pasikeis žmonių kultūra ir galbūt kada nors jie patys susivoks.
Kaip ir eismo kultūros, taip ir politinės kultūros brandą galima tik paskatinti. Bet tam valdžia savyje turi rasti jėgų kartą ir visiems laikams garsiai pasakyti – dalyvavimas rinkimuose ir referendumuose yra ne tiek teisė, bet pareiga. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Yra šalių, kur ta pareiga suvokiama labai tiesmukai. Tarkim, Australijoje arba Belgijoje. Šiose šalyse neatėjusiesiems balsuoti išrašoma bauda. Kaip važiuojant autobusu be talonėlio ar automobiliu viršijus greitį. Bet rinkimams šis mechanizmas yra atgyvenęs – labai brangus jo administravimas, jei turi pateisinamą priežastį, reikia atskirai aiškintis ir tvarkyti dokumentus.
Bet yra kita priemonė, kuri ypač tiktų Lietuvai. Tai – depozitas. Taip, depozito principas tinka ne tik taros surinkimui, bet ir rinkimams. Įgyvendinti tokį sprendimą būtų itin pigu – turime visus reikalingus administracinius pajėgumus. Tereikia Seimo sprendimo.
Kaip viskas vyktų? Valstybinė mokesčių inspekcija artėjant nacionaliniams rinkimams arba referendumui visiems piliečiams įskaitytų mokestinį depozitą. Ir neatvykus į rinkimus, depozitas kitais metais būtų nuskaitytas nuo jūsų pajamų: atlyginimo, pašalpos, pensijos. Jei oficialių pajamų neturite, ką padarysi, kitąmet nenuskaitysime, nuskaitysime kada pradėsite pajamas gauti, kad ir po 20 metų. Kokia depozito suma? Tarkime, atitiktų vienos skardinės depozito dydį per dieną. Jei per 20 metų Lietuvoje įvyksta 14 eilinių rinkimų, depozitas ir galėtų būti 52,17 eurų. Pakankamai motyvuojanti suma, už kurią Kalėdoms savo vaikui galima nupirkti tikrai neprastą „Lego“ konstruktorių.
Bet jei ši suma pakankamai motyvuojanti ir kiekvieną budulį, kokią valdžią tuomet išrinksim? Bet ar tikrai manote, kad rezultatas bus blogesnis? Lietuvoje rinkimų teisę turi daugiau kaip 2 mln. piliečių, tad padauginus iš mūsų depozito kiekvieni rinkimai taptų maždaug 100 milijonų eurų reikalu.
Politikams tektų išeiti iš savo komforto zonos, išmokti su visais piliečiais, o ne tik maža dalimi bendrauti pagarbiai, kalbėti įtikinamai. Galbūt ir verslas, susidūręs su būtinybe įtikinti jų akimis kvailas mases savo teisingumu turės pasitempti ir bus suinteresuotas, kad tos masės nebebūtų tokios kvailos. Gal tuomet išeisime iš jau trečią dešimtmetį besisukančio užburto rato, kuriame vieni kitus arba kvailiname arba kaltinime korupcija bei arogancija...
Aš pats eisiu balsuoti ir be depozito. Ir esu apsisprendęs už ką. Bet mano nuomonė dar gali pasikeisti, jei per likusias iki rinkimų savaites išgirsiu lyderių, kurie pripažins, jog piliečių dalyvavimo skatinimas rinkimuose yra ne pačių piliečių reikalas ir pasiūlys konkrečių sprendimų. Deja, net ir tų, už kuriuos ketinu balsuoti, idėjos šiuo klausimu atrodo labai skurdžiai...

Doc. dr. Mantas Bileišis yra Mykolo Romerio universiteto MRU LAB Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovas.
Komentaras publikuotas portale 15min.lt

2016-09-19
Atgal
 
  • Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius
  • Tel.: (8 5) 271 4625
  • Faks.: (8 5) 267 6000
  • El. p.: roffice@mruni.eu
  • www.mruni.eu
  • PVM mokėtojo kodas: LT119517219.
  • Budėtojas: (8 5) 271 4747