Naujienos

Knygų paroda „VYTAUTUI MAČERNIUI 90”

d-014


Šių metų birželio 5 - ąją  – poetui Vytautui Mačerniui būtų sukakę 90 metų.
Maloniai kviečiame Universiteto bendruomenę prisiminti, pasklaidyti, pavartyti, paskaityti Vytauto Mačernio eilėraščių mūsų bibliotekos Bendrosios skaityklos knygų kube, kur paruošėme knygų parodą vienam jauniausių lietuvių literatūros klasikui pagerbti.




“Vytauto Mačernio gyvenimo upė liko vadintis Jaunyste: žuvo eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus. Galbūt dėl to jo magiškas pasaulis tebevilioja, tebetraukia mus. Poetas vis dar pilnas paslapčių, vis tebestulbinantis mus savo kitoniškumu, nardinantis į eilėraščių prasmes, į egzistencinius klausimus, į laiškų intymumą. Jo laikas tolsta nuo mūsų <…> Tačiau Mačernio neslegia metų našta, nelimpa jubiliejiniai skaičiai. Jo akys nors liūdnos, bet visada jaunos… 
Poetas jau užsiaugino keletą skaitytojų kartų, nors ligi 1970 m. Mačernio poezija buvo draudžiama publikuoti Lietuvoje.<…> Keletą dešimtmečių eilėraščiai plito iš rankų į rankas tik nuorašais, paslapčiomis, kartais net be autoriaus pavardės… 
Laimingas tas kūrėjas, kurio kūryba sklinda ir gyvena tarsi savaime, be oficialaus antspaudo, be institucijų ir pastangų. 

Mačerniui nereikėjo laukti pripažinimo – skaitytojų jis visada buvo pripažintas. Ir pripažįstamas. Kažkokia paslaptinga galia, galbūt išnirusi iš miglojančių gimtosios Šarnelės pelkių, formavo jo gyvenimą, mirtį ir atmintį. Persmelkdavo nuojautomis, išduodavo lemties planus:
      Ir slinks veidai, kadais matyti,
      Gyvenimas vaizduos pasikartos.
      Išeisi tu iš čia rudens vėlyvą rytą
      Ir nebegrįši niekados.
                          (Eil. “Mirties paveikslas”) 

Tokį nuosprendį sau užkodavo septyniolikmetis Vytautas, tarsi žinodamas, kas 1944 metų spalio 7 dienos priešpietę jį ištiks “mirtis – nelaukta ir staigi”. (Eil. ”Ar liūdnesnio kas būti galėtų”). 
Tačiau mirtis įveikė tik lukštą, branduolys jai nepažinus, nepavaldus, neprieinamas. Vytautas Mačernis yra kažkur tarp mūsų, visiškai arti. Jis išskleidžia savo mintis virš pavargusių žmonių gyvenimų ir lyg koks pranašas ar guodėjas ištaria: “(…) mokėkime gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviesti. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia. 
Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė…”(Laiškas sužadėtinei Bronei Vildžiūnaitei, 1942, liepos 12). 
Ta pati paslaptingoji galia matyt įvykdė šį Vytauto norą – suteikė galimybę šviesti… 

Mačernis paliko daug savo gyvenimo ir kūrybos priesakų, kurie tinka ir dabar, mūsų nerimastingoje, sudėtingoje ir klaidžioje XXI amžiaus pradžioje.”
             Ruseckaitė, Aldona.- Kn.: Mačernis Vytautas. Vėl žemės ilgesy. - Kauno raj.: Laginta,2001.- P.7-8.


Vytautas Mačernis gimė 1921 birželio 5 dieną Šarnelėje (Žemaičių Kalvarijos valsčius). 
Mokėsi Sedos progimnazijoje ir Telšių gimnazijoje, kurią baigė 1939 metais. Tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą studijuoti anglų kalbos ir literatūros. Eilėraščius publikavo Telšių gimnazijos laikraštėlyje ir žurnale “Ateitis”, universitete priklausė studentų ateitininkų meno draugijai “Šatrija”, literatūros vakaruose deklamuodavo savo poeziją. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universitetą toms pačioms anglų kalbos studijoms, 1941 m. perėjo į filosofiją ir studijavo iki pat universiteto uždarymo 1943 m., vėliau grįžo į gimtąją Šarnelę namo.   
Domėjosi F.Nyče (Nietzsche), S.Kirkegoru (Kierkegaard), M.Haidegeriu (Heidegger), itin žavėjosi F.Dostojevskio, L.Tolstojaus kūryba. Skelbė eilėraščius periodikoje, ką tik sukurtus laiškuose siųsdavo draugams, kurie juos persirašydavo. Mačernis neišleido jokios poezijos knygelės, nors buvo žinomas ir vertinamas poetas.  

Iš vyresniųjų literatų pirmas atkreipęs dėmesį į Mačernio poeziją ir aukštai ją vertinęs buvo Vincas Mykolaitis – Putinas. 1943 m. Vilniaus Filharmonijos salėje įvykusiame literatūros vakare, kuriame dalyvavo V.Mykolaitis– Putinas, A.Miškinis, P.Vaičiūnas, K.Inčiūra, didžiausią publikos entuziazmą sukėlė Vytautas Mačernis. 

Žuvo 1944 m. spalio 7 dieną nuo atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros netoli Žemaičių Kalvarijos, kai bolševikų armijai artėjant buvo apsisprendęs trauktis į Vakarus. 

Žinomi trys ranka rašyti Vytauto Mačernio sudaryti poezijos sąsiuviniai, pats didžiausias  (168 eil.) karo metais pražuvo. Pirmąkart Mačernio poezija buvo pristatyta antologijoje “Žemė” 1951m., išeivijoje Mačernio kūrybiniu palikimu rūpinosi jo kartos poetai K.Bradūnas, A.Nyka-Niliūnasir kt.. 1961 m. “Poezija” išleista rinkiniu Čikagoje, 1947 m. “Vizijos” išleistos Romoje. 
Vytauto Mačernio poezijos viršūnė – “Vizijos”, 1939-1942 metais rašytas ir užbaigtas kūrinys, išskirtinis to meto poezijos kontekste.


Parengė bibliotekininkė Gražina Rozancevaitė