Naujienos

Knygų paroda „Stasiui Šalkauskiui 125“

ssalka4

Stasys Šalkauskis gimė 1886 gegužės 16 d. Ariogaloje (Raseinių raj.) .
1905 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1911 m. -  Maskvos universiteto Teisės fakultetą.
1915 -1920 m. studijavo filosofiją ir pedagogiką Fribourgo (Šveicarija) katalikų universitete, 1920 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį už prancūzų kalba parašytą disertaciją „Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje”.

1920 -1921 m. Aukštuosiuose kursuose Kaune dėstė filosofijos įvadą ir logiką. 1922 m. pakviestas filosofijos docentu į Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos (vėliau Teologijos-filosofijos) fakultetą. Nuo 1922 m. ekstraordinarinis, nuo 1928 m. ordinarinis profesorius, Pedagogikos ir pedagogikos istorijos katedros vedėjas.

Skaitė filosofijos įvado, logikos, kultūros filosofijos, estetikos, bendrosios mokslinio darbo metodikos, pedagogikos ir įvairius specialiuosius kursus.
Vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų (1922 m.), jos tikrasis narys (1933 m.), 1938-1940 m. – pirmininkas.

1921 – 1922 m. leido ir redagavo žurnalą “Romuva”, 1932 -1934 m. – žurnalą „Židinys”.
1939 m. birželio – 1940 m. liepos mėn.– Vytauto Didžiojo universiteto rektorius.
Aktyvus visuomenės veikėjas, ateitininkų judėjimo vadas.
Mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose.

„Lietuvių tautos uždaviniu, remdamasis V.Solovjovu, M.de Munnyncku, A.Mickevičiumi, M.K.Čiurlioniu ir Vydūnu, skelbė Rytų ir Vakarų kultūrų sintezę („Sur les confines de deux Mondes”, 1919; „Lietuvių tauta ir jos ugdymas”, 1933 ). Savo darbuose „Kultūros filosofijos metmenys” (1926), „Grožis filosofijos šviesoje” (1928), „Bendroji estetika”(paskaitų kurso dalis), „Estetinė ateitininkų ideologija” (1933) reiškėsi kaip normatyvinės ontologinės estetikos teoretikas, siekęs tirti bendruosius grožio bei meno pagrindus. Bet jam buvo svarbi ir grožio suvokėjo, gebančio kontempliuoti grožį, reikšmė, todėl į estetinius svarstymus buvo įtraukta „žmogiškai reikšmingos idėjos” formuluotė. Sekdamas N.Berdiajevu, V.Solovjovu, J.Maritainu, A.Jakštu, kultūrą integruojančia aukščiausia vertybe laikė religiją. Tarp jos ir kūrybos ieškojo harmonizuojančio santykio galimybės. Estetinei S.Šalkauskio minčiai būdingos sąsajos su švietėjiškais, pedagoginiais tikslais, pasipriešinimas utilitarizmui ir estetizmui, neistorinė „amžinojo grožio” samprata. S.Šalkauskio darbai padėjo pagrindus lietuvių kultūros bei meno filosofijai, kuri toliau plėtojosi tęsdama jo idėjas arba polemizuodama su jomis.”  ( Jurgutienė A. Lietuvių literatūros enciklopedija.- Vilnius, 2001.- P.479-480.)

Stasys Šalkauskis kūrė lietuviškus filosofijos ir pedagogikos terminus, filosofinės terminologijos teoriją, parengė apie 1600 žodžių lietuvišką filosofijos žodyną su vokiečių, prancūzų ir rusų kalbų atitikmenimis. Paskelbė straipsnį „Lietuvių kalba ir balso kultūra”  („Gimtoji kalba” 9-10, 1940; parašas St.Šaltautas).

Parengė bibliotekininkė Gražina Rozancevaitė