Naujienos

Knygų paroda „Poetei Onai Miciūtei - 100“

10a1

Ona Miciūtė (1909 12 14–1973 02 02) , lietuvių poetė ir vertėja. Gimė ir mirė Vilniuje. Kritikai ją lygino su Salomėja Nėrimi. Jos vardu Vilniuje pavadinta gatvė, šalia poetų Prano Vaičaičio ir Vaidoto Daunio gatvių Baltupiuose, naujų privačių namų rajone.

1932 m. baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją, Vilniaus universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą. Bendradarbiavo literatūros leidiniuose „Varsnos“, „Varpos“. Dalyvavo Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugijos, Vilniaus lietuvių studentų sąjungos veikloje. 1939–1941 m. dirbo Vilniaus radiofone, 1944–1950 m. tvarkė Lietuvių kalbos ir literatūros rankraštyną. NKVD suėmus vyrą buvo pašalinta iš Lietuvos rašytojų sąjungos ir atleista iš darbo.
  
Pirmuosius dainiškos intonacijos eilėraščius išspausdino 1929 metais. Eilėraščių rinkiniuose „Žiburiai pelkėse“(1938) ir „Slėnių paukščiai“(1971) poetizuojama gamta, būdingi emocingi pakartojimai, impresionistinė stilistika, Vilniaus krašto socialiniai kontrastai, stoiško žmogaus pasaulėvaizdis savitai derinamas su moterišku naiviu tyrumu.

Labai palankiai ir kritikų, ir skaitytojų, ypač nepriklausomoje Lietuvoje, buvo įvertintas pirmasis rinkinys „Žiburiai pelkėse“. „Dabar esi pirmoji pajėga.Tu esi pirmoji poetė Vilniuj“, – rašė autorei poetas ir žurnalistas Danas Pumputis (1913–1980). Draugės sėkme labai džiaugėsi kita vilnietė rašytoja ir aktorė Aldona Liobytė (1915–1985): „Literatūrinėj elitoj Tavo vardas kas kart dažniau minimas“. O. Miciūtė, anot poeto ir literatūros kritiko Prano Naujokaičio (1905–1984), „širdies lyrikė“.

Po 1956 m. grįžo į literatūrinį gyvenimą. Parašė eilėraščių vaikams (rinkiniai „Išdaigėlė“(1959), „Pavasarėlio puokštė“(1969), pjesę „Laimės dėžutė“(1957), autobiografinę apysaką apie vaikystę „Pirmoji šakelė“(1972). Vertė lenkų autorius.
 1979 m. išleista eilėraščių rinktinė „Rudens gėlės“.

O. Miciūtė – neoromantikė ir savo pasaulėjauta, ir poetika. „Aš žaviuosi gilaus jausmo lyrine poezija. Didžiausią man estetinį pasigėrėjimą suteikia Salomėjos Nėries eilėraščiai, tikrai jausmingai skambanti lakštingalos daina“, – rašė O. Miciūtė autobiografijoje.   
 Su Salomėja Nėrimi O. Miciūtė susipažino 1938 m. birželį, kai poetė su kitais lietuvių rašytojais atvyko ekskursijon į lenkų okupuotą Vilnių.

Sužinojusi dieną ir valandą, kai svečiai lankysis garsiojoje Rudnickio kavinėje (buvusioje „Literatų svetainėje“ Gedimino prospekto pradžioje), pasiryžo nueiti ir susipažinti, pasak jos, su vienu vieninteliu žmogumi Salomėja Nėrimi.  „Šį žygį realizuoti ne taip man lengva buvo“, – rašė atsiminimuose O. Miciūtė, prisipažindama, jog iš prigimties nedrąsi, išaugusi darbininkų šeimoje, inteligentų varžydavosi ir net šiek tiek jais nepasitikėjo. „Bet šį kartą kažkas su manim neįprasto įvyko, – rašė poetė, – visus savo zuikius uždariau į narvą, užsidėjau Vilniaus lietuvių studentų sąjungos kepuraitę, rankose suspaudžiau rausvų rožių puokštę ir išėjau į žygį“.

Jau pirmomis pažinties minutėmis Salomėja „atrodė lyg savas, pažįstamas žmogus“. Matyt, prielankumas buvo abipusis, nes juodvi netrukus išėjo kartu pasivaikščioti. Ir pasuko į Bernardinų sodą prie Vilnelės. „Norėjau jai parodyti gražiausią, kukliausią vietelę, kurią lankydavau ir ilgai prie jos stovėdavau. Tai buvo mano savotiškas eksperimentas su ja ir su savimi, o greičiau begalinis noras sužinoti jos nuomonę apie mažąjį gamtos stebuklą. Jeigu poetė jį pastebės, jei sustos toje vietoje, kurioje aš sustodavau, vadinasi, aš sugebu skaityti žemės grožio knygą“, – rašė O. Miciūtė atsiminimuose. O tas gamtos stebuklas O. Miciūtei buvo pakrantėje augęs į upę pasviręs gluosnis. Viena jo šaka beveik siekė Vilnelės vandenį. „Siekė, bet vis dėlto negalėjo pasiekti. Ties pat palinkusios šakos viršūnėle sukosi mažas, kuklus vandens sūkurėlis, tarsi švelni ir šviesi Vilnelės šypsenėlė“.

Begaliniam O. Miciūtės džiaugsmui S. Nėris pastebėjo tos vietos grožį, sustojo ant tilto ir „ilgokai stovėjo nuleidusi galvą, žiūrėdama į vandenį, ten, kur buvo Vilnelės spindinčios lūpos“. Tai buvo didelė moralinė parama vilnietei lyrikei, savotiška pergalė prieš pasišaipančius iš jos jautrumo žmones. Žvilgtelėjusi į ją, S. Nėris ištarė keletą žodžių, trumpai, bet aiškiai nusakydama jų charakterius. „Stovėjau abstulbusi, išraudusi, pilna ir džiaugsmo, ir sielvarto. Supratau, kad poetė viską jautė, tiesiog girdėjo, kas vyko manyje“. Šią ypatingą akimirką po trijų dešimtmečių ji įamžino eilėraštyje „Tiltas per Vilnelę“:

 Tiltas per Vilnelę
 Prie Bernardinų –
 Į mano jaunystę kelias,
 Ne viską upėj paskandinęs.
 Tiltas per Vilnelę –
 Tarp dviejų mano kontinentų
 Į mano Meką ir Mediną,
 Kur liko pėdos šventos.
 Lakštingala nuo Nemuno,
 Manęs jau niekad neišgirsi!
 Bet čia godelė Tavo rymo
 Ir pasakoja man
 Anų dienų susitikimą.
    
Vienu metu, 1929–1933 m., Vilniaus krašto katalikiškos orientacijos jaunimo mėnesiniame žurnale  „Jaunimo draugas“ ji net pasirašinėjo panašiu slapyvardžiu – Nerytė.

Tačiau poetinė raiška netapati talentui, ir jos panašumai nesuponuoja kūrybos lygiavertiškumo. O. Miciūtė buvo tarpukario Vilniaus krašto lyrikė, ja ir liko. „Aš – tik Vilnelė“, – po trijų dešimtmečių rašė ji.

Maloniai kviečiame apžiūrėti knygų parodą „POETEI ONAI MICIŪTEI – 100“ mūsų bibliotekos parodų spintose. Parodos rengėja dėkoja kolegėms bibliotekininkėms iš Gerosios Vilties ir Lazdynų bibliotekų už  tris paskolintas knygas ir „Metų“ žurnalą.

Parengta pagal dr. Almos Lapinskienės straipsnį „Aš – tik Vilnelė“:Vilniaus krašto lyrikė Ona Miciūtė. // Metai. 2008. Nr 1. P.109–119.

Bibliotekininkė Gražina Rozancevaitė