Naujienos

Knygų paroda „Antanui Baranauskui - 175“

antanas-baranauskas-poetas

Gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose karališkųjų valstiečių šeimoje. 1845-1848 m. lankė Anykščių pradžios mokyklą, 1851-1853 m. valsčiaus raštininkų mokykloje Rumšiškėse pramoko rusų kalbos. 1853-1856 m. dirbo Vainuto, Raseinių, Sedos, Skuodo valsčių raštinėse, kūrė lenkiškus eilėraščius ir rašė intymų atsivėrimų dienoraštį. Sedoje susipažino su bajoriškos kilmės poete Karolina Praniauskaite (1828-1859), kuri žadino Antano Baranausko tautinę savimonę, supažindino su klasikine lenkų literatūra, skatino rašyti lietuviškai, Dievo suteiktu poetiniu talentu vykdyti pašaukimą. Jos tėvai ir brolis, norėdami draugystę nutraukti, Antanui Baranauskui 1856 m. sudarė sąlygas įstoti į Varnių kunigų seminariją. 1858-1862 m. bažnytinė vyriausybė išsiuntė studijuoti į Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge, kurioje įgijo teologijos magistro laipsnį ir gavo stipendiją teologijos mokslus tęsti užsienyje: 1863-1864 m. studijavo Miuncheno, Romos, Insbruko, Leveno universitetuose. 1865 m. tapo Dvasinės katalikų akademijos Sankt Peterburge profesoriumi. Tais pačiais metais vyskupas Motiejus Valančius pakvietė į Žemaičių vyskupiją ir paskyrė Kauno katedros vikaru. Nuo 1867 m. Antanas Baranauskas – Kauno kunigų seminarijos profesorius – dėstė moralinę teologiją, homiletiką (pastoracinės teologijos disciplina) ir lietuvių kalbą. 1885 m. tapo Žemaičių pavyskupiu, nuo 1897 m. iki mirties (1902 m. lapkričio 26 d.) buvo Seinų vyskupas. Palaidotas Seinų katedroje.

Antanas Baranauskas – pagrindinis XIX a.vidurio tautinio atgimimo reiškėjas, atkakliai gynė Katalikų bažnyčios teises, priešinosi rusinimui, palaikė ryšius su aušrininkais. Seinuose pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba. Sukūrė, išvertė iš lotynų ir lenkų kalbų religinių giesmių, kai kurios (pvz., “Linksma diena”) giedamos iki šiol. 1849 m. eilėraščius pradėjo rašyti lenkiškai, 1853 m. – lietuviškai. Mokydamasis Varnių kunigų seminarijoje 1856-1858 m. parašė žymiausius  grožinius kūrinius, kurie davė pradžią lietuvių romantinei lyrinei poezijai. Poemą “Anykščių šilelis” (1858-1859 m.) paskatino parašyti įžeidus Varnių seminarijos profesoriaus žodis apie prasčiokišką lietuvių kalbą. Antanas Baranauskas siekė įrodyti, kad lietuvių kalba parašyti kūriniai gali prilygti net Adomo Mickevičiaus šedevrams.    

KNYGOS MALDA

Kas knygą skaito dėl grožio,
Dykų mįslių viduj pilnas,
Iš to žmogaus lyg iš ožio
Anei pieno, anei vilnos.

Ir su knyga gali snaust,
Apsunkimu susispaust,
Bjaurion mislėn širdį džiaut,
Dangaus vietoj peklą gaut.

Jei ne širdyj, tik akyse
Iš knygos maldą skaitysi,
Visur mislėm išsisklaidžius,
Šaudydamas varnas, gaidžius,

Tavo malda nieku bus,
Gražus metas dykai žus.
Širdis lockos nepajus,
Do ir dūšia griekan klius.

Imant knygą pamesk niekus,
Mislia  pareik savo griekus.
Bark sau už darbus nedorus,
Budink savyj gerus norus.

Ir gailysta širdį trink,
Dūšios maldos žodžiais tvink:
Tada Dievas išklausys,
Dievo locka širdį švęs.

1858 m. Anykščiuose

Antano Baranausko filologiniai darbai turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai. Išvertė Augusto Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, kuria remdamasis rengė gramatiką „Kalbomokslis lietuviškos kalbos“ (dalis išleista 1896 m.). Sukūrė kalbotyros terminų, originalią rašybą. Sukaupė tarminės medžiagos, sudarydamas pirmąją lietuvių tarmių klasifikaciją davė pagrindus lietuvių dialektologijai. Rinko lietuvių tautosaką, užrašė liaudies dainų melodijų. Buvo susidomėjęs matematika, tyrė pirminių skaičių savybes. 

Bibliotekininkė Gražina Rozancevaitė