Naujienos

Juozui Baltušiui - 100

11848l

Sutikdami taip ilgai lauktą pavasarį ir bibliotekininkų šventę – 9-tąją Nacionalinę bibliotekų savaitę, kviečiame prisiminti rašytoją Juozą Baltušį, kuriam balandžio 14 d. būtų sukakę 100 metų.

Juozas Baltušis (tikroji pavardė Albertas Juozėnas) – prozininkas, dramaturgas, publicistas. Gimė 1909 m. balandžio 14 d. Rygoje, iš Lietuvos atvykusių darbininkų šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais gyveno Rusijoje (Maskvoje, Nižnij Novgorode, Caricyne), 1918 m. visa šeima sugrįžo į Lietuvą, į Puponis (Kupiškio raj.), kur piemenavo, bernavo. 1929 m. persikėlė į Kauną, dirbo spaustuvėse knygrišiu, linotipininku ir pats savarankiškai mokėsi.

Poetas Kazys Boruta niekam nežinomą spaustuvės darbininką Albertą Juozėną, išmoningą pasakorių, prikalbino rašyti, mokė gramatikos ir stilistikos, suredagavo pirmąjį apsakymą ir 1932 m. išspausdino „Darbo“ almanache, išrinkę autoriui Juozo Baltušio slapyvardį. Vėliau J.Baltušis „Parduotų vasarų“ tituliniame puslapyje įrašė tokią dedikaciją K.Borutai: „Pirmajam mano mokytojui ir didžiausiam šios knygos atsiradimo kaltininkui“.

J.Baltušiui už jo kūrybą buvo suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas (1954 m.), liaudies rašytojo vardas (1969 m.). Du kartus jis gavo valstybines premijas – už novelių romano „Parduotos vasaros“ pirmąją dalį (1957 m.) ir už romaną „Sakmė apie Juzą“ (1980 m.), dukart išleisti jo „Raštai“ (1959-1969 m. ir 1974-1988 m.).

„Sakmė apie Juzą“ – simbolinė J.Baltušio autobiografija, parašyta itin gražia ir turtinga aukštaičių tarme, sodria leksika, kruopščiai nušlifuota patyrusio literatūros meistro plunksna. Trumpi ir paprasti savo pirmine prasme, neįprastu – poezijos – ritmu susirikiuojantys romano sakiniai kelia ypatingo stiliaus lengvumo ir grakštumo įspūdį“ (Vytautas Martinkus).

Mirė rašytojas 1991 m. vasario 4 d. Vilniuje. Į paskutinę kelionę jį palydėjęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas teigė, kad J.Baltušis buvo rašytojas iš Dievo malonės. Juozo Baltušio, kaip ir jo vyriausios sesers vienuolės Marytės, kartu su kitom Anykščių vienuolėmis slėpusios „Katalikų bažnyčios kronikas“ bei jaunesniojo brolio Leonardo, nepriklausomos Lietuvos karo lakūno, likimas buvo nelengvas ir sudėtingas. Tačiau visus jam tekusius gyvenimo išbandymus rašytojas priėmė išdidžiai ir garbingai.

Bibliotekininkė Gražina Rozancevaitė