Naujienos

„Antanui Baranauskui 180“

antanasbaranauskasmrubiblioteka Kviečiame į knygų parodą „Antanui Baranauskui 180“ bibliotekos Mažojoje skaitykloje.

Antanas Baranauskas – tiltas tarp Kristijono Donelaičio ir Maironio. Kaip sakė Maironis, „be jo gal ir mūsų nebūtų buvę“.

Antanas Baranauskas (1835 01 17 – 1902 11 26) – vienas ryškiausių XIX a. Lietuvos asmenybių – poetas ir vyskupas, kalbininkas, vertėjas, matematikas.

Savo garsiausią kūrinį – poemą „Anykščių šilelis“- Antanas Baranauskas parašė per dvejas vasaros atostogas, kai studijuodamas Sankt Peterburgo Dvasinėje katalikų akademijoje, 1858 ir 1859 metų vasaras praleido gimtuosiuose Anykščiuose.  Pirmą kartą poema Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu dalimis buvo išspausdinta Lauryno Ivinskio 1860 ir 1861 m. kalendoriuose.

Pasakojama, kad poemą parašyti įkvėpė Varnių seminarijos profesoriaus žodžiai apie prasčiokišką lietuvių kalbą. Adomo Jakšto – Dambrausko teigimu, Baranauskui „lekcija stačiai lyg peiliu širdin įsmego“. Rungdamasis su Adomo Mickevičiaus genijum, Baranauskas kelerius metus kaupė savo kūrybines galias, kad apgintų niekinamą lietuvių kalbą ir ištesėtų dar 1855 metais eilėraštyje poetei Karolinai Praniauskaitei įrašytą užmojį:

Ilgesingoje puikioje dainoje broliams
Iš storų praeities pelėsių atgaivinti
Tolimus mirusių amžių prisiminimus,
Juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu,
Surinkti senus liaudies padavimus,
Kad atgytų jų kerintis grožis.
                                             (Vertimas)

Šiais žodžiais poetas įvardino ne tik „Anykščių šilelio“ genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį.

Poetinio žodžio išgryninimo požiūriu poemai neprilygo joks kitas Baranausko kūrinys, nekalbant jau apie visos to meto lietuvių poezijos kontekstą.

„Anykščių šilelio“ nakties tyloje atsiveria nuščiuvusi žmogaus širdis, nutildžiusi žemiškus rūpesčius. Gal tai pačios prasmingiausios dvasios praregėjimo akimirkos, suteikiančios galią įsiklausyti ne vien į giliausius gamtos slėpinius, bet ir į save.

Poetas surado žodžių ir vaizdų, rodos, nenusakomai dvasinei būsenai atkurti. Ją gali išreikšti nebe kasdienė kalba, bet poezijos kerai. Tai ne tik žodžiams nepaklūstanti, bet ir paties žmogaus viduje nesuvokiama dvasios pilnatvė.

(Šalis ta Lietuva...: 1000 svarbiausių šalies istorijos akimirkų. Vilnius, 2009, p. 340.
Antanas Baranauskas. Rinktinė. Iš dr. Reginos Mikšytės įžanginio straipsnio. Vilnius, 1994, p. 6-7.)

Parodą parengė bibliotekininkė Gražina Rozancevaitė