Įdomu

2009-11-16

Knygų paroda „Profesoriui Petrui Leonui – 145“

pl

Mykolo Romerio universiteto biblioteka kvietė aplankyti knygų parodą „Profesoriui Petrui Leonui – 145“.

Vienas iškiliausių tarpukario nepriklausomos Lietuvos žmonių, didelis patriotas, ilgametis Vytauto Didžiojo Universiteto Teisių fakulteto profesorius ir dekanas Petras Leonas (1864–1938) savo darbais ir moraliniu tyrumu buvo pelnęs platų visuomenės pripažinimą ir negirdėtai aukštą, tiesiog unikalų įvertinimą: jį vadino Lietuvos sąžine. 2002 metais išleistą rimtą monografiją apie Petrą Leoną jos autorius Kauno technologijos universiteto profesorius Juozas Leonavičius taip ir pavadino „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“.

P. Leonas gimė 1864 m. lapkričio 16 d. Marijampolės apskrityje Gudelių valsčiuje Leskavos kaime jauniausias ūkininkų Silvestro ir Onos Baltrušaitytės Leonų dvylikos (užaugo dešimt) vaikų šeimoje. Tėvai vyriausiąjį sūnų Silvestrą išleido į kunigus. Vyriausiasis padėjo siekti mokslo jauniausiam. 1876–1884 m. mokėsi Naumiesčio ir Šunskų pradžios mokyklose, nes ten tuo metu dirbo brolis kunigas Silvestras Leonavičius (Leonas) – knygnešys, lietuvybės puoselėtojas. 1884 m. sidabro medaliu baigė Marijampolės gimnaziją. 1889 m., parašęs disertaciją „Visuomeninė ir privatinė ūkinė gamybos organizacija“, baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą teisės kandidato laipsniu. P. Leono iniciatyva Maskvos universitete buvo atkurta slapta lietuvių studentų draugija, kuriai jis pats parašė įstatus; išrinktas šios draugijos pirmininku, sėkmingai jai vadovavo 1886–1889 m. Draugijos nariai aktyviai rašė į nelegalią lietuvių spaudą. Užsimezgus ryšiams tarp P. Leono ir Vinco Kudirkos, atstovavusių atitinkamai Maskvos ir Varšuvos lietuvių jaunimui, gimė įžymusis „Varpas“.

Praktiką atliko Suvalkų apygardos teisme. Turkmėnistane, kur tarnavo carinės Rusijos institucijose, gyveno net 13 metų. Dirbo Taškente teismo tardytoju, Samarkande – taikos teisėju ir prokuroro padėjėju, Naujajame Margilane – apygardos teismo nariu. Už gerą tarnybą apdovanotas dviem caro ordinais. 1905 m. pašalintas iš pareigų už dalyvavimą revoliuciniuose įvykiuose.

Nuo 1906 m. Kaune dirbo prisiekusiuoju advokatu, įsitraukė į lietuvių politinį ir kultūrinį judėjimą. 1907 m. Rusijos II Valstybinės Dūmos deputatas (nuo Suvalkų gubernijos); joje rėmė kadetus, priešinosi lenkų sumanymui Suvalkų guberniją prijungti prie Lenkijos, rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, dalyvavo kuriant Lietuvos autonomijos projektą. Vienas Lietuvos moterų I suvažiavimo iniciatorių (1907 m.) 1908–1914 m. taip pat dirbo Kauno muzikos ir teatro draugijos „Daina“ pirmininku. Ši draugija rengė koncertus, parodas, vaidinimus, paskaitas – puoselėjo lietuvišką kultūrą, kuri veikiama nacionalinio išsivadavimo kovos, vis labiau plito ir tvirtėjo.

1915–1918 m. gyveno Maskvoje, buvo Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro komiteto vicepirmininku, konstitucinės demokratijos (kadetų) partijos centro komiteto nariu.

Sugrįžo į Nepriklausomą Lietuvą. 1918 11 11 – 1919 03 05 teisingumo (pirmasis), 1919 04 12 – 10 02 – vidaus reikalų ministras. Lietuvos teisininkų draugijos vienas steigėjų, 1920–1921 m. pirmininkas. Parengė Laikinąjį Lietuvos teismų, jų darbo sutvarkymo ir savivaldybių įstatymus. Buvo Vyriausiosios Steigiamojo Seimo rinkimų komisijos pirmininkas. 1919 m. spalio mėnesį grįžo prie įprastos advokato veiklos, beveik 15 metų buvo Lietuvos Advokatų tarybos pirmininku.

1920 m. Kaune įkūrus  aukštąją mokyklą, vėliau universitetą, P. Leonas savo likusį gyvenimą paskyrė mokslui ir jaunosios teisininkų kartos ugdymui. „Gana senam žmogui, nes ėjau 56 amžiaus metus, savo gyvenime aukštojo mokslo niekuomet nedėsčiusiam, sunku buvo man sutikti apsiimti tą darbą. Simpatingų ir artimų bendra ideologija pagrįsti argumentai nugalėjo mane. O argumentų reikšmė buvo toji, kad aš, jų nuomone, galįs pajėgti aukštojo mokslo darbą dirbti ir mano esanti pareiga lietuvių tautai tas darbas dirbti“ (Petras Leonas)

1920–1922 m. aukštuosiuose kursuose Kaune dėstė politinės ekonomijos ir teisės disciplinas, buvo teisės skyriaus vedėjas. „Paskaitoms rengtis aš keldavausi antrą trečią nakties valandą ir tai beveik kasdien. Tad miegodavau tiktai kokias 4–5 valandas“. (Petras Leonas). Atskira knyga išleido 1922 m. Kaune savivaldybininkams skaitytų paskaitų ciklą. Nuo 1922 m. Kauno Universiteto profesorius, vienas jo įkūrėjų, 1922–1933 m. Teisių fakulteto dekanas. Turėjo garbės profesoriaus vardą ir garbės daktaro laipsnį.

Svarbiausi P. Leono moksliniai darbai – monografijos „Kolektyvizmo pradas Lietuvos civilinės teisės novelėse“, „Teisės reliatyvumas“, „Istorinė žmoniškumo, etikos ir teisės evoliucija“. 1922–1938 m. Kauno Universitete dėstė teisės filosofijos, teisės enciklopedijos bei sociologijos kursus. Didelį dėmesį skyrė vadovėlių rašymui. Pirmasis ėmė rengti mokslo literatūrą lietuvių kalba. Viena po kitos iš spaudos išėjo jo „Teisės enciklopedijos paskaitos“ (dvi laidos 1924 m. ir 1931 m.), „Teisės filosofijos istorija“ (1928 m.), „Sociologijos paskaitos“(1939 m.).

J. Basanavičiaus fondo steigimo iniciatorius (1927 m.),  1933–1938 m .žurnalo „Kultūra“ atsakingas redaktorius. Teisės ir politikos klausimais aktyviai rašė periodinėje spaudoje. P. Leono knygų ir straipsnių bibliografinį sąrašą sudaro 165 pozicijos, skelbiamos jo „Raštų“ 3-iajame tome.

Profesorius P. Leonas į paskaitas ateidavo nešinas senu, pilnutėliai prikimštu portfeliu knygų, po kitos rankos pažastimi pasikišęs dar keletą knygų. Kalbėjo aiškiai ir suprantamai, jaunimą traukė nuoseklus, gyvais pavyzdžiais iliustruojamas pasakojimas, todėl paskaitose visada būdavo pilna auditorija. Su studentija dekaną profesorių P. Leoną siejo abipusė pagarba ir simpatija. Studentams jis buvo prieinamas žmogus, žinantis jų rūpesčius ir karštai ginantis jų reikalus. Į studentų nusižengimus paprastai stengdavosi reaguoti pats, nekeldamas reikalo viešumon, ypač rūpinosi studentų materialine padėtimi. P. Leono iniciatyva 1927 m. buvo įsteigtas piniginis fondas, siekęs apie 28 tūkst. litų, kuriam pagrindą sudarė lėšos, gautos iš Advokatų tarybos. Iš šio daktaro J. Basanavičiaus garbei jo vardu pavadinto fondo procentų buvo papildomai skirtos dvi stipendijos studentams teisininkams. Gerai pažindami P. Leoną, Teisių fakulteto taryba, jam pasitraukiant iš dekano pareigų, vietoj surengtos jo garbei iškilmingos vakarienės, tam reikalui numatytus 1000 litų paskyrė neturtingų studentų šalpai. 1931 m. rudenį iš asmeninių santaupų P. Leonas pervedė 1000 litų studentų moksliniam darbui skatinti. Teisių fakulteto tarybos nutarimu iš vyresniojo mokslo personalo įnašais papildyto fondo studentams kasmet buvo skiriamos dvi ar daugiau stambių (iki 500 litų) prof. P. Leono vardo premijų už geriausius studentų mokslinius darbus. Minint Lietuvos teisininkų draugijos 80-metį, nuo 2001 m. vėl įsteigta Draugijos įkūrėjo profesoriaus P. Leono vardo stipendija, skiriama labai gerai besimokančiam, aktyviai ELSA ir Draugijos veikloje dalyvaujančiam studentui.

Bibliotekininkė Gražina Rozancevaitė