Įdomu

2008-01-25

Paroda, skirta Antano Maceinos šimtmečiui paminėti

dsc0013m

Mykolo Romerio universiteto bibliotekoje (priešais Periodikos ir Europos Sąjungos skaityklas) veikė paroda, skirta Antano Maceinos šimtmečiui paminėti.

ANTANUI MACEINAI – 100

       Iškiliausias ir kūrybingiausias lietuvių filosofas, o taip pat pedagogas, literatas ir mąstytojas ANTANAS MACEINA (1908–2008)  Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo filosofiją ir pedagogiką 1928 – 1932 m., 1932–1935 m. studijas gilino Louvaine, Fribūro, Strasbūro ir Briuselio universitetuose. Dėstė Kauno universitete kultūros filosofiją ir pedagogiką, dalyvavo ateitininkų, Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos veikloje. Traukėsi į Vakarus (pirmąkart 1940 m., antrąkart 1944 m.). 1941 m. pakviestas Lietuvos Laikinosos Vyriausybės švietimo ministro J. Ambrazevičiaus–Brazaičio, Antanas Maceina ėjo Vilniaus universiteto Istorijos katedros docento pareigas, vėliau tapo Filosofijos fakulteto dekanu. Čia pirmąkart jis gavo galimybę atsidėti filosofijai. Vokiečių okupacinei valdžiai sustabdžius Laikinosios Vyriausybės veiklą ir uždarius Lietuvių aktyvistų frontą, A. Maceina žadino rezistencinę dvasią pogrindyje. Jis buvo naujo rezistencinio sąjūdžio „Lietuvos frontas” įkvėpėjas. Nuo 1949 m. apsigyveno Vokietijoje.  Fribūro ir Miunsterio universitetuose dėstė rusų filosofiją ir Rytų Europos dvasios istoriją, religijos filosofiją. Dėstė ir marksizmą, kurį vadino beviltiška kančios filosofija. Mokėjo ir vartojo septynias kalbas – gimtąją lietuvių, lotynų, graikų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir rusų kalbas.
        Išleido apie dvidešimt filosofinio ir teologinio turinio knygų, išspausdino keliasdešimt straipsnių tarpukario nepriklausomos Lietuvos, išeivijos ir užsienio spaudoje. Lietuvoje buvo išleisti šie veikalai:  “Tautinis auklėjimas” (1934), “Kultūros filosofijos įvadas” (1936), “Socijalinis teisingumas” (1938), “Pedagogikos istorija”, t. I (1939), “Buržuazijos žlugimas” (1940); išeivijoje išleisti: “Didysis inkvizitorius” (1946), “Jobo drama” (1950), “Saulės giesmė” (1954), “Didžioji padėjėja” (1958), “Niekšybės paslaptis” (1964), “Dievo avinėlis” (1966), “Didieji dabarties klausimai” (1971), “Religijos filosofija” d.I (1976), “Filosofijos kilmė ir prasmė” (1978), “Asmuo ir istorija” (1981), “Dievas ir laisvė” (1985) ir kiti. Mūsų laikais serijoje  “Iš Lietuvos filosofijos palikimo” nuo 1991 m. išleista dvylika tomų A. Maceinos “Raštų”. Gal būtų įdomu mūsų studentijai, X tome  skelbiamas studento Antano Maceinos 1932 m. Vytauto Didžiojo universitete parašytas ir apgintas diplominis darbas “Religijos reikšmė kultūrai”yra labai nemažos apimties (Maceina A. Raštai. – V.: Margi raštai, 2005.- T.10. P. 170–264).
         Antanas Maceina – katalikiškosios krypties lietuvių filosofijos kūrėjas ir ideologas. Nutolęs nuo savo mokytojo Stasio Šalkauskio idėjų, sukūrė savitą kultūros ir filosofijos interpretacijos modelį, pagal kurį kultūrą, kaip gamtos ir žmogaus dvasios sintezę, galutinai įprasmina religija. Socialinę problematiką perkėlęs į moralės plotmę, skelbė krikščioniškojo visuomenės solidarumo teoriją. Per visą Maceinos kūrybą vieninga gija tęsiasi filosofo įsitikinimas, kad krikščioniškasis tikėjimas ir juo paremtas socialinis veikimas yra efektyvus priešnuodis daugybei nūdienos pasaulio ir atskiro individo egzistencijos problemų.
Gili filosofijos ir poezijos sąsaja Maceinai nebuvo tiktai teorijos dalykas – Antano Jasmanto slapyvardžiu išleisti du filosofinės poezijos rinkiniai – “Gruodas” (1965), “Ir niekad ne namolei” (1981). Maceinos pseudonimas kilęs iš žmonos giminių pavardės – Julijos Tverskaitės-Maceinienės motina buvo Jasmantaitė, kilusi iš Žemaitijos. „Poezijos buveinė mano širdžiai yra artimesnė”, – yra pasakęs pats A.Maceina, lygindamas savo filosofiją ir poetinę veiklą. Eilėraščiai kuriami kaip intymūs ir sakralūs pašnekesiai su Dievu, kuris laikomas egzistencine problema, jais siekiama priartėti prie ankstyvosios krikščionybės  ir biblinės kalbos raiškos, kai apie Dievą buvo mąstoma ne metafizinėmis abstraktybėmis, o konkrečių vaizdinių parabolėmis. Jo poezijos originalumą bei ryšį su filosofija išsamiai analizavo Tomas Venclova, Onė Baliukonė.
Reikėtų pasigėrėti A. Maceinos raštų – tiek filosofijos, tiek poezijos – kalbos grynumu, turtingumu, įtaigumu. Filosofas Arvydas Šliogeris sako: „Galbūt nuostabiausias dalykas A. Maceinos knygose – ne tik jų turinys, o kaip tik jų kalba… Jo kalbos grynumas yra ne tik istorinis faktas, bet ir uždavinys mums visiems – filosofams, rašytojams, kritikams”.
Antano Maceinos žemiškoji ir filosofinė kelionė nutrūko 1987 metų sausio 27 dieną. Nuo širdies smūgio jis mirė septyniasdešimt devintąją savo gimimo dieną, buvo palaidotas Brebesdorfo kaimelyje netoli Šveinfurto.
Kaip epitafija didžio filosofo ir poeto atminimui galėtų būti jo paties žodžiai rašytojui: “…Tavo kūrinys nemiršta…jis ir Tave patį išgelbsti iš mirties naikinančios rankos, bet labai savotišku būdu, kad nemirdamas Tavo kūrinys visados prisikelia tautos dvasioje ir ją guodžia sunkiomis jos istorijos valandomis”. 
Kviečiame aplankyti parodą, skirtą ANTANO MACEINOS šimtmečiui (mūsų universiteto bibliotekos parodų stende priešais Periodikos ir Europos Sąjungos skaityklas).
Pats Maceina tikrai liktų patenkintas, pamatęs mūsų studentų “suskaitytus” savo veikalus ir kitas knygas apie filosofiją. A. Maceinos “Raštų” VI tomas – pas mus pats skaitomiausias ir populiariausias.

Parengė Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė Gražina Rozancevaitė





Nuotraukos: Vidūno Gelumbausko