Konferencijos, seminarai, paskaitos

2015-12-04

Agnė Tvaronavičienė: „Nugalėjo tikėjimas bendravimu“

shutterstock28811542resize Net ir išgirdęs, kuo užsiima Agnė Tvaronavičienė, ne kiekvienas tiksliai apibūdintų jos profesiją. Agnė – mediatorė. Ji taip pat vadovauja Lietuvos arbitražo teismui, dėsto būsimiems teisininkams ir mediacijos specialistams Mykolo Romerio universitete, MRU LAB Mediacijos ir darnaus ginčo sprendimo laboratorijoje veda mediacijos mokymus ir konsultacijas. Šis metas Agnei ypač įtemptas - kiekvieną savaitę įvairiuose Lietuvos miestuose ji supažindina teisėjus ir teisėjų padėjėjus su Lietuvoje vis dar egzotiškai skambančia veikla – ginčų sprendimu taikant mediaciją...

Kaip susidomėjote mediacija?
Prieš gerą dešimtmetį renkantis magistrinio darbo temą sąraše akis užkliuvo už temos apie mediacijos taikymą civiliniame procese. Baigusi teisės bakalauro studijas ir įpusėjusi magistrantūrą, dar nebuvau nieko girdėjusi apie šį ginčų sprendimo metodą. Matyt intuityviai, ir pati gerai nežinodama kas tai, pasirinkau šia tema rašyti magistro darbą. Taip susipažinau su mediacijos entuziastais: savo darbo vadovu profesoriumi Rimvydu Norkumi - dabartiniu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininku bei recenzente – docente Natalija Kaminskiene, su kuria ir šiandien esame bendramintės ir bendražygės. Tiesa, gintis darbą nebuvo lengva... Vienas didžiai gerbiamas Civilinio proceso katedros profesorius su lengva šypsena lūpose nusistebėjo: „Meditacija civiliniame procese? To dar svietas nematė...“ (šypsosi).  
Po studijų įsidarbinau teisininke didelėje įmonėje. Mačiau nemažai konfliktinių situacijų, kurių priežastys dažnai būdavo emocijos, ambicijos, principai. Norėdavosi sėsti drauge ir kalbėtis apie tai. Matyt tikėjimas bendravimo svarba net ir susipykus nugalėjo... Jau ketverius metus gilinuosi į alternatyvius ginčų sprendimus, galimybėms, kaip išvengti teismų, ir kiek įmanoma taikiau susitarus išsaugoti tarpusavio santykius.  

Šiandien daugiausiai jėgų skiriate teisminei mediacijai. Pastaraisiais metais apie ją kalbama išties nemažai, tačiau lietuviai šių specialistų paslaugomis galėtų naudotis ir dažniau. Kaip manote, kodėl teisminė mediacija vis dar nėra labai populiari?
Galima įvardinti nemažai priežasčių. Nors Lietuvoje mediatorių paslaugos teismuose teikiamos jau gerą dešimtmetį, o valstybė šias paslaugas netgi pilnai finansuoja ir skatina jomis naudotis, mediacijos tradicijos pas mus dar nėra tokios gilios, kaip Skandinavijoje, Vokietijoje ar Nyderlanduose. Tarkim, Norvegijoje iki 70 procentų teisminių ginčų išsprendžiami būtent su mediatorių pagalba. Galbūt įtakos turi ir lietuvių mentalitetas, temperamentas, požiūris į teismus. Mes konfliktus linkę spręsti gana emocionaliai, o teismo procesą vertiname kaip savotišką galimybę atkeršyti,  kovos ringą, į kurį ateiname dėvėdami psichologines kaukes, apsiginklavę įrodymais, argumentais, pasirengę žūtbūt įrodyti savo teisumą ir pasiekti pergalę. Teismo procesus dažniausiai lydi neigiamos emocijos. Žmonės teisme susitinka pikti, įskaudinti, norėdami įveikti kitą pusę, nugalėti, o ne susitarti. Teisėjai turi pareigą bandyti šalis sutaikyti, tačiau juos varžo daugybė formalumų, taisyklių, draudimų. Dėl to laiko nuoširdžiam pokalbiui, ramiam problemos išklausymui, diskusijai, net jei juose analizuojami ne tik teisiniai klausimai, dažnai nelieka. Kita medalio pusė: visuomenė per mažai žino, kas yra mediacija, ir kuo šis procesas gali jiems pagelbėti.

Kokie mediacijos privalumai?
Mediacija siūlo taikiai susitarti ne tik ieškant, bet ir randant abiem pusėms priimtiną sprendimą. Tai nereiškia, jog viena pusė nusileidžia kitos reikalavimams. Mediacijoje nėra laimėjusių ir pralaimėjusių, todėl pirmiausia reikia pakeisti požiūrį į patį ginčą ir jo sprendimo būdus. Šis metodas visuomet paremtas abipusiu bendradarbiavimu, nors startinė situacija visuomet būna konfliktinė. Būtent mediatorius ir yra tas asmuo, kuris pralaužia ledus ir paskatina šalis pradėti kalbėtis. Žinoma, yra bylų, kurioms taikyti mediacijos negalima, tačiau nemažai atvejų civilinius ginčus galima išspręsti taikiai. Ginčo šalys susitinka su mediatoriumi, kuris dirba tam, kad padėtų bendrauti, užvestų ant kelio, bet jokiu būdu neišspręstų problemos už jas. Žmonės išbandę mediacija džiaugiasi proceso paprastumu, neformalumu ir greitumu. Tik nuo abiejų konfliktuojančių pusių priklauso, kaip greitai jos susitars ir galės toliau gyventi.  

Gal galėtumėt papasakoti, kaip vyksta mediacijos sesijos, kokių taisyklių privalo laikytis abi pusės?
Kaip jau minėjau, mediacija remiasi išsikalbėjimo ir bendradarbiavimo principu. Mediatorius suderina abiem pusėms patogų susitikimo laiką, kitaip nei teisme, kur bylos nagrinėjimo laikas tiesiog paskiriamas. Susitikus sutariama dėl bendrų bendravimo taisyklių: kreiptis vienas į kitą pagarbiai, nepertraukinėti vienas kito, neįžeidinėti, pasisakyti tik apie save. Tuomet abi pusės įvardina savo problemas, papasakoja kas atsitiko, kokias tai sukėlė pasekmes, kas trukdo taikiai susitarti. Vėliau vyksta diskusija ir ieškomi abiem pusėms priimtini sprendimai. Beje, viskas, kas aptariama per mediacijos sesijas, griežtai laikoma konfidencialia informacija, todėl meluoti ar išsisukinėti dalyviams nėra prasmės. Mediatorius - tarsi kunigas ar žurnalistas, negali būti apklaustas kaip liudytojas, o teismas neturi teisės mediacijos metu atskleistos informacijos vertinti kaip įrodymo nagrinėjant bylą, net jei nepasisekus šalims tektų grįžti į teismo posėdžių salę. Tyrimai rodo, kad konfidencialumas yra viena iš priežasčių, kodėl žmonės pasirenka mediaciją, nes teismo procesai dažniausiai yra vieši.

Kaip nusprendus pasinaudoti teismo mediatoriaus paslaugomis jį surasti?

Teisminės mediacijos reiktų prašyti bylą nagrinėjančio teisėjo. Visi norintys tokios paslaugos Lietuvoje turi gauti ją nemokamai. Yra teismo mediatorių sąrašas, iš kurio galima pasirinkti konkretų žmogų. Paprastai kaip papildoma veikla ja užsiima teismo personalas, advokatai, socialiniai darbuotojai, psichologai. Jie gali teikti šias paslaugas išklausę specialius kursus, vėliau privalo nuolat gilinti savo žinias. Mes organizuojame mokymus ir pradedantiesiems, ir pažengusiems mediatoriams, taip pat konsultuojame įvairiais ginčų sprendimo klausimais. Kaip tik šiuo metu aktyviai dirbame su teisėjais ir jų padėjėjais. Kartu su kolegomis per pusę metų planuojame apmokyti beveik 600 teisėjų ir jų padėjėjų. Tenka pripažinti, kad teisėjai iki mokymų žino apie teisminę mediaciją, bet šiuo procesu nepasitiki, bijo naujovių, nežino, kuo tai gali būti naudinga. Labai džiaugiuosi, kad po mokymų, dažniausiai jų požiūris į mediaciją pasikeičia. Jie patiki šiuo metodu, grįžę į darbo vietas vertina turimų bylų tinkamumą kitaip, dalis jų planuoja įsirašyti į teismo mediatorių sąrašą. Esu tikra, kad po gero pusmečio tokio švietimo dėka visuose Lietuvos teismuose savo paslaugas siūlys bent po kelis teismo mediatorius.

Mediatoriaus darbui svarbios ne tik profesinės žinios, bet ir asmeninės savybės?
Taip, šiai profesijai labai svarbios žmogaus asmeninės savybės -  komunikabilumas, pozityvumas, kantrybė. Mediatoriaus veikla gana kūrybiška, nes teisėjo sprendimai paremti teisės normomis, o mediatoriai kiekvieną situaciją priima kaip individualią ir nėra varžomi tokios daugybės formalių reikalavimų.      

Negaliu nepaklausti - ar mediacijos žinios jums praverčia ir asmeniniame gyvenime?
Kartais jaučiuosi kaip tas batsiuvys be batų (šypsosi). Regis, žinau kaip padėti kitiems, bet pasiduodu neigiamai emocijai, stipriai supykstu, užsisklendžiu. Turbūt tai natūrali reakcija į konfliktą, į priešingų interesų susidūrimą. Kiekvienas norime maksimaliai tenkinti savo interesus, tai žmogiška, tačiau, tikrai taip - mediacijos žinios ir įgūdžiai labai padeda bendraujant su kolegomis, šeimos nariais ir vaikais. Visiems nepatinka elgtis pagal primestus paliepimus, laikytis kažkieno kito sukurtų taisyklių, bet pakankamai smagu kurti jas drauge. Mediacijos stebuklas ir glūdi tame, jog mums natūralu ir priimtina tai, dėl ko apsisprendžiame patys. Duodame žodį ar pasirašome ir šių susitarimų laikomės. Žinoma, susipykus susitarti nėra lengva, bet pavykus ne tik atsikratome konkretaus nesutarimo, bet ir išmokstame ateityje efektyviau spręsti kilusius konfliktus.