Renginiai ir įvykiai

2013-03-25 15:02:00

Z. Kazėno fotografikos darbų paroda

dsc0036 Kovo 26 d. Rotondinėje salėje atidaryta Zino Kazėno fotografikos darbų paroda,  vėliau vyko autoriaus paskaita, kurią vedė menotyrininkė dr. Eglė Jaškūnienė.

Kviečiame apžiūrėti parodą!

E. Jaškūnienė apie parodą:

„Spalvoti abstraktūs dariniai žurnalisto, fotografo ir tapytojo Zino Kazėno kūrybinėje dirbtuvėje ėmė rastis septintojo dešimtmečio viduryje. Kiekvienas, daugmaž  susidūręs su fotografija, žino netikėtų efektų galimybę spausdinimo ar net fotografavimo procese. Tačiau toli gražu ne kiekvienas tame įžvelgia kūrybines potencijas. Z.Kazėno pradžia fotografikoje   panašiai ir buvo tokia – spontaniškai atsitiktinė. 1956 m. gavęs fotografo diplomą , jis jau buvo įtikėjęs universaliomis fotografijos išraiškos ir panaudojimo galimybėmis. Jau tada jį domino abstrakti grafikos ir spalvų dermė, sukurta fotografijos priemonėmis. Toliau sekė susidomėjimas praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio Bauhauzo konstruktyvistinėmis idėjomis: jos apologeto L. Mogoly – Nagy‘io ir menininko Man Rey‘o „bekamerinėmis“ nuotraukomis. Tai buvo pirmieji „bendraminčiai“, paskatinę tolimesnius kūrybinius ieškojimus.

Paradoksalu, bet, kaip ir daugelis to meto neideologizuotų meno formų, fotoabstrakcijos pasirodė visiškai „ne laiku ir ne vietoje“ – tuometiniame lozunginių idėjų ir nepagrįstų iliuzijų pasaulyje jos paprasčiausiai buvo „ydingos“. Aštuntame dešimtmetyje jai vietos neatsirado nei fotosalonuose, kur, pavyzdžiui, aukso amžių Lietuvoje gyveno meninio reportažo mokykla, nei dailės galerijose, kurias visur glumino perdėm „fotografiškas“ darbų materialumas.

Tačiau, lyginant su to meto tapybinėmis abstrakcijomis, fotografikai pasisekė labiau – ji rado šiek tiek erdvės taikomųjų – dekoratyvinių menų „lentynėlėje“. Dėka plačios erudicijos kultūros veikėjų, kaip A.Gedminas, J. Gudmonas ir kt., fotografiniai eksperimentai prigijo plakatuose, iliustruotuose vokuose, įvairiuose leidiniuose, parodų apipavidalinime ir pan. Taip atsirado neoficiali „dekoratyvios spalvinės faktūros“ koncepcija, įteisinusi pustonių, piešinio, formų, t.y. formalių elementų estetiką.

1986 m. Z.Kazėnas gauna kvietimą iš organizacijų „Taikus sambūvis“ ( „Peacefull coexistens“,Cape Cod, JAV )  ir Nepriklausomų Žurnalistų Asociacijos  ( Bostonas, JAV)
surengti fotografikos parodą JAV. Tai buvo didžiausia personalinė Abstrakcijų (fotografikos ) paroda ( aštuoniasdešimt 70x100 cm darbų ir trys 9 kv. m fotopano ) eksponuota Cape Cod, Bostone, Čikagoje, Vašingtone ir Vermonte. Havardo Universitete
( Bostonas, JAV ) iš tuometinės Sovietų Sąjungos atkeliavusios Abstrakcijos sukėlė nustebimo audrą. Taip JAV, o vėliau ir kitose valstybėse ir Lietuvoje prasideda

Zino Kazėno Abstrakcijų „parodinis gyvenimas“. Tačiau „grynosios estetikos“ vandenyse, kurie anksčiau ar vėliau būtų atvedę prie teorinių spekuliacijų technikos ir meno temomis, joms, laimei, užsibūti neteko. Tiesa, šiandien Z.Kazėno darbus istoriškai tapatina su kompiuterine grafika, neatsižvelgdami į esminius „instrumentarijaus“ skirtumus.

Tačiau „tik“ prieš dešimtmetį atsiradęs skaitmeninis menas sukėlė begales naujų minčių dailininkams ir teoretikams, kaip savo laiku padarė naujas žmonijos „žaisliukas“ – fotografija. Vienas „žaisliukas“ keičia ir dar ilgai keis kitus, tačiau jau šiandien aiškėja nauja mokslo ir meno sandūros problematika, apimanti atsitiktinumo ir būtinybės sampratas. Cheminiai ir fizikiniai vyksmai, nusakomi konkrečiomis matematinėmis formulėmis, įjungti į kūrybos procesą tampa spontaniškais ir neprognozuojamais pradais menininko požiūriu. Tuo tarpu pats kūrėjas, davęs pradžią tiems vyksmams atsiduria racionalaus impulso rolėje. Fraktalų ( tam tikra prasme juos galima pavadinti spalvine, o ne skaitmenine matematinių formulių išraišką ) atradimas sustiprino šią pasikeitimą vietomis įdėją.  Zino Kazėno Abstrakcijų „negatyvai“ – tai irgi savotiškas cheminių medžiagų ir dažo reakcijos vaisius, kurio formalūs estetiniai parametrai didele dalimi patikėti atsitiktinumui. Dar daugiau, šita atsitiktinumo logika, o, teisingiau pasakius , jos sukurtos formos atsikartoja mus supančioje gyvojoje ir negyvojoje gamtoje. Jau praeito amžiaus trečiame dešimtmetyje išdidintų gamtos formų grožį įvertino fotografai, „naujojo daiktiškumo“ atstovai, pavertę ją savo kūrybine platforma.

Ištisus amžius mes bandome išsiaiškinti abstrakčių formų poveikio prasmę ir mechanizmus žmogaus sąmonei psichologiniu, fiziologiniu, estetiniu ir galybe kitų aspektų.Tačiau, kas žino – gal būt, stebėdami abstrakčius gamtos – žmogaus tandemo tvarinius, tikrumoje mes žavimės ne spalvų, formų, faktūrų ir pan. derme, o ta pirmaprade jėga, kurios logika persmelkia visus – materiją, mokslą, kūrybą, protą ...“.







Nuotraukos: Vidūno Gelumbausko