Renginiai ir įvykiai

2014-11-27 11:34:00

Ž J. Jackūnas: esminis demokratijos tikslas – bendrųjų visuomenės interesų įgyvendinimas

dsc3339

Lapkričio 25 d. iškilmingame Mykolo Romerio Universiteto Senato posėdyje buvo įteiktos Garbės daktaro regalijos iškiliai Lietuvos mokslo, kultūros ir politikos asmenybei - dr. Žibartui Juozui Jackūnui.

Pateikiame ta proga pasakytą Ž. J. Jackūno kalbą:

„Gerbiamas Rektoriau,

Gerbiamas Senato pirmininke,

Gerbiami visi čia esantys Senato ir kiti Universiteto bendruomenės nariai,

Mieli buvę kolegos, svečiai,

Pirmiausia noriu padėkoti Mykolo Romerio universiteto vadovams, Senatui už netikėtą, bet labai malonią šventę, kurią man dovanoja Universitetas, suteikdamas Garbės daktaro vardą. Labai ačiū Universiteto Politikos ir vadybos fakultetui, jo dekanui gerbiamam doc. dr. Algirdui Monkevičiui, pasiūliusiems suteikti man šį garbingą titulą.

Senato sprendimas man iš tiesų netikėtas, nes mano akademinė karjera, tiesą sakant, nebuvo, ypač sovietiniais metais, nei sklandi, nei labai produktyvi, - daugiausia dėl susikomplikavusių santykių su anuometine valdžia. Tačiau istorijos vingiams paklūstantis likimas suteikė man, kaip ir daugeliui mano kartos žmonių, nuostabią galimybę būti Nepriklausomybės atkūrimo liudininkais ir pastūmėjo neatidėliotinam darbui – padėti kurti naują, demokratiniais pagrindais besitvarkančią Lietuvos visuomenę ir valstybę. Man tokia galimybė atsivėrė, kai ankstyvą 1989 metų pavasarį švietimo reformos pradininkė habilituota daktarė Meilė Lukšienė pakvietė įsijungti į apie ją susitelkusių reformos bendraminčių būrį. „Jos švietimo pertvarkos projektas buvo visuomenės, tautos, valstybės kūrimo projektas istorinio lūžio metu...“, - teigiama anglų kalba leidžiamų M.Lukšienės raštų tome pateikiamoje jos biografijoje. Iš tikrųjų taip. Šiandien, apžvelgdami šio sudėtingo projekto sklaidos kelią, galime daug kuo pasidžiaugti, nors turime ir pripažinti, kad toli gražu ne viską pavyko įgyvendinti.

Labai pasikeitė Lietuvos mokykla. Joje palaipsniui įsitvirtina demokratinio gyvenimo normos, ji bręsta kaip savita bendruomenė, gaivinama besiplėtojančių sąsajų su platesniu visuomenės gyvenimo kontekstu.

Pakito ir aukštoji mokykla, pati aukštojo mokslo sistema. Atsirado kolegijose įgyjamo aukštojo mokslo segmentas. Išaugo aukštojo išsilavinimo poreikis, studentų skaičius. Malonu, kad šiandien daugiau kaip pusė 30-34 metų Lietuvos žmonių turi aukštąjį išsilavinimą. Tai rodiklis, žymiai pranokstantis atitinkamą Europos Sąjungos rodiklį.

Įtikinamas gana sėkmingos aukštojo mokslo raidos pavyzdys yra, manau, ir ši, jūsų, aukštoji mokykla. Ji, kartu su Nepriklausomybe dienos šviesą išvydęs kūdikis, greitai sutvirtėjo ir išaugo į šiandien jaunystės metą išgyvenantį modernų, šviesų ir jaukų universitetą, teikiantį jaunajai kartai reikalingas profesines, mokslines, socialines, kultūrines kompetencijas. Universitetas tapo ryškiu krašto pažangos veiksniu, vis aiškiau matomu ir tarptautinėje akademinėje erdvėje.

Vargu ar vertėtų daug kalbėti apie mūsų švietimo, ir ne tik jo, praeities metus, jei neprisimintume, kad, anot Marco Blocho, „Klaidingas dabarties supratimas yra neišvengiama praeities nežinojimo pasekmė“. Juolab, kad neteisingas dabarties supratimas – tai tarsi pagalys, kaišomas į mūsų pažangos ratus, jis neretai lemia klaidingus socialinio, politinio gyvenimo žingsnius. Todėl, matyt, pravartu dažniau mesti žvilgsį į praeitį, pasigilinti į švietimo reformos dokumentuose įtvirtintas nuostatas, pilietinę ir politinę Sąjūdžio patirtį ir, atsižvelgiant į tai, koreguoti nūdienos sprendimus.

Čia, Universitete, kuriame sukaupta vertinga socialinių reiškinių analizės ir jų valdymo teorinė patirtis, noriu paliesti vieną mane, - manau, ir ne vieną šioje auditorijoje esantį Universiteto bendruomenės narį, - neraminančią Lietuvos viešojo gyvenimo tendenciją. Turiu galvoje gilėjančią mūsų demokratijos ir teisės formalizaciją, silpstančius valdžios, viešojo sektoriaus institucijų legitimumo pagrindus. (Apie tai, beje, plačiau kalbama portale „Delfi“ neseniai paskelbtame Seimo nario dr. Manto Adomėno straipsnyje). Teorinėje literatūroje šis reiškinys neretai įvardijamas kaip „demokratijos deficitas“ ir siejamas su liberalizmo ideologijos nuostatomis: individualizmu, laisvąja rinka, negatyvia laisvės samprata, žmogaus teisėmis, teisės viršenybe. Demokratija ima stokoti „substancialumo“, virsta vadinamąja „procedūrine“ demokratija.

Pagrindinė priežastis, skatinanti demokratiją išsigimti į simuliuojamą demokratiją, yra, mano galva, atbukęs jautrumas bendrajam visuomenės interesui ar, kitaip tariant, viešajam interesui, jo nepaisymas. Viešasis interesas – ypatingas reiškinys. Jis nėra akivaizdi duotybė, jis negimsta savaime. Tai – veikiau mūsų pastangų dėka atsirandantis darinys, „artefaktas“, pasak Joseph‘o Schumpeterio. Jį reikia įžvelgti besikeičiančių gyvenimo aplinkybių sampynoje, identifikuoti, apibrėžti, - neretai priešingų nuomonių, ginčų, diskusijų žaizdre, - ir įgyvendinti. Tai – iššūkis ir įpareigojimas politiniam elitui, akademinei bendruomenei, šviesuomenei, valstybės ir valdžios institucijoms.

Esu įsitikinęs, kad tarnavimas viešajam interesui yra esminis, „substancinis“ demokratijos sandas, valdžios, valstybės, viešojo sektoriaus institucijų egzistavimo ir legitimumo pagrindas. Kam jos būtų reikalingos, jei neatstovautų viešajam interesui? Jam abejinga valdžia netenka legitimumo. Sąžininga tarnystė viešajam interesui suteikia demokratijai ir ja grindžiamai veiklai moralinį matmenį. Todėl turėtume nesitenkinti vien formalia, „procedūrine“ demokratijos samprata ir manyti, pasak Johno Rawlso, jog „demokratiniai sprendimai bei įstatymai yra teisėti ne todėl, kad jie teisingi, bet todėl, kad yra priimami laikantis teisėtos demokratinės procedūros“. Deja, tokios formalios nuostatos laikymosi pavyzdžių Lietuvoje, ypač Seimo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijų veikloje, politiniame gyvenime, apstu. Turint tai omenyje, reikia sutikti su tais, kurie mano, kad demokratija yra ne savaiminis tikslas, o bene geriausias būdas siekti tam tikrų tikslų (F.Hayek), kuriuos aš subendravardiklinčiau ir įvardinčiau kaip pagrindinį, esminį demokratijos tikslą – bendrųjų visuomenės interesų įgyvendinimą.

Iš to, kas pasakyta, galima padaryti ne vieną išvadą, kurios mus grąžina prie švietimo. Demokratijos formalizacijos banga, lengvai plintanti individualizmui palankioje mūsų viešojo ir privataus gyvenimo erdvėje, verčia kreipti žvilgsnį į mokyklą, akademiją. Mano nuomone, dabartinė mokykla – tiek bendrojo lavinimo, tiek aukštoji – savo veiklą turėtų glaudžiau sieti su ryžtu ugdyti žmogų – ištikimą viešojo intereso, to, kas įvardijama žodžiais res publica, atstovą, t.y. demokratą, bendrajam interesui atsidavusią asmenybę, pilietį. Juk piliečiu, kuris, prancūzų filosofo Pierre‘o Rosanvallono žodžiais, „yra asmuo, atstovaujantis bendrajam visuomenės interesui“, negimstama, juo pasidaroma. Nors švietimo pertvarkos pradžioje ši mokyklos pareiga buvo itin pabrėžiama, šiandieninėje mokykloje, išgyvenančioje savotišką „kaleidoskopinės projektinės“ kaitos tarpsnį, ji, man regis, yra kiek primiršta. Linkėtina, kad projektinių rūpesčių rate besisukanti mūsų mokykla neapribotų savo veiklos akiračio vien įvairiaprasmiais projektų įgyvendinimo tikslais, atkurtų visavertį ryšį su iššūkių kupinu visuomenės gyvenimu. Akademiją turėtų sieti stipri, gaivinanti sąveika su juo, padedanti mūsų klases, auditorijas pripildyti asmens pilietinę brandą skatinančia sociokultūrine patirtimi. Tik tai, matyt, gali priartinti tokį metą, kai liausimės kalbėję apie demokratijos deficitą ar siekius paversti ją apgailėtinu simuliakru.

Leiskite man šia, gal kiek ir utopine, vizija ir viltimi baigti pasisakymą ir dar kartą nuoširdžiai padėkoti Universitetui, visiems čia susirinkusiems už dėmesį ir pagarbą.

Labai ačiū“.