Renginiai ir įvykiai

2017-04-13

Vaikų konferencijoje „Lietuvos vaikų balsas“ suaugę galėjo tik klausyti

lietuvos-vaiku-balsas-3520 Kas rūpi Lietuvos vaikams? Tegul kalba patys vaikai. Tokia pagrindinė gegužės 31 dieną Lietuvos Respublikos Seime vykusios vaikų konferencijos „Lietuvos vaikų balsas“ idėja. Konferencijoje kalbėjo tik vaikai Konferenciją tarptautinės vaikų gynimo dienos proga surengė Mykolo Romerio universiteto (MRU) Edukologijos ir socialinio darbo institutas, Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetas, VO „Gelbėkit vaikus“ ir UAB „Šviesa“
Pasak Mykolo Romerio universiteto Edukologijos ir socialinio darbo instituto docentės Brigitos Kairienės, nors viešojoje erdvėje plačiai diskutuojama įvairiais vaikų klausimais, tačiau vaikai į tokius svarstymus dažniausiai nekviečiami, o jei vaikai ir išsako savo nuomonę, tai į ją praktiškai neįsiklausoma. Pašnekovė sako, kad visų suaugusiųjų pareiga ne tik sudaryti vaikui galimybę laisvai išsakyti savo nuomonę, bet ir ją išgirsti. „Deja, mes, suaugę, dažnai klausome, bet neišgirstame, žiūrime, bet nematome, o jei matome, tai nereaguojame“.
B. Kairienė pastebi, kad dažniausiai net ir vaikams skirtuose renginiuose kalba suaugę, todėl norėjosi visiškai kito renginio formato. MRU Edukologijos ir socialinio darbo instituto mokslininkai, dėstytojai, studentai prieš porą mėnesių kreipėsi į visas Lietuvos formalaus ugdymo ir neformalaus švietimo institucijas ir pasiūlė vaikams išsakyti savo nuomonę apie jiems rūpimus dalykus. Išsakyti savo nuomonę organizatoriai pasiūlė trimis jiems priimtinais būdais – siųsti pranešimus konferencijai, piešiniais ir raštu užrašant savo nuomonę konferencijos metu. Vaikams nebuvo suformuluoti jokie konkretūs klausimai ar temos.

Vaikų mintys sukrečia

Pasak B. Kairienės, organizatoriai gavo daugiau kaip 30 pranešimų ir 260 piešinių iš visos Lietuvos, ne tik didžiųjų miestų, bet ir regionų, o geriausius išrinko speciali organizatorių sudaryta vertinimo komisija. Pranešimai buvo vertinami 6, o piešiniai – 4 keturiose skirtingose amžiaus grupėse. Į Seimo konferencijų salės sceną lipo įvairaus amžiaus vaikai. Kad iš tribūnos galėtų perskaityti savo pranešimą kai kuriems vaikams reikėjo specialios pakylos. Vaikai pasisakė apie smurtą šeimose, emigraciją, nedarbą, sudėtingus santykius su tėvais, nesutarimus tarp kartų, socialinę atskirtį, vaikų globos netekusių vaikų problemas, svajones, ateities neapibrėžtumą ir netgi nuolatines švietimo reformas. Susirinkę suaugusieji, tarp kurių buvo ne tik vaikus atlydėję tėvai, mokytojai, auklėtojai, bet ir Seimo nariai vaikų galėjo tik klausyti. „Kai kurios vaikų įžvalgos ir mintys sukrečia ir verčia susimąstyti, – sakė B. Kairienė - Vaikų mintys ir piešiniai atspindi jų gyvenimą tarp suaugusiųjų, jausmus, problemas ir emocijas, kurias jie patiria. Šią vaikų konferenciją rengiame, kad vaikų mintis, mes, suaugę išgirstume iš jų pačių lūpų, patys stengtumėmės keisti, keistis ir dėl savo vaikų ir dėl savęs“.

Kai kurios vaikų mintys:

Apie pagalbą vaikams, netekusiems tėvų globos
Dėdės ir tetos, kurie esate Seime, ten taip toli ir jūs tokie tolimi, galėtumėte dažniau nuvažiuoti pas tuos nelaimingus vaikučius ir padėti. Klausiate kaip? Žinau – nevežkite dovanų, pasiimkite į svečius juos, iškepkite pyragą, padarykite arbatos, sėskite ir kalbėkite. O gal norėtumėte tapti vaikų globėjais? Labai jūsų prašau. (Eva, 10 m. (4 kl.), Žemaičių Naumiestis)

Apie pagalbą vaikams, kuriems blogai
Mirtis – toks dalykas, kurio negali pakeisti, pataisyti ar žmogaus prikelti burtais. Jeigu atsirastų žmogus, kaip Haris Poteris, gal ir galėtų prikelti. Jeigu turėčiau Hario Poterio galių, aš pirmiausia daug pinigų duočiau tiems vaikams, kurie neturi savo tikrų namų, o jų tėvai neturi darbo. Jie ilgam laikui išvažiuoja dirbti į svetimus kraštus: Norvegiją, Angliją, Airiją. Dar padėčiau visiems pasenusiems žmonėms, kuriems sunku vaikščioti, kurie neturi pinigėlių skaniam maistui, drabužiams, vaistams. (Benas, 7 m. (priešmokyklinio amžiaus vaikų grupė), Klaipėda)

Apie tėvų dėmesį vaikams
Gerbiamieji suaugusieji, ką Jūs darote, kad sustabdytumėte šį užkrečiamą, virtualųjį “virusą”? Kiek pastangų įdedate bendraudami su savo vaikais? O, beje, bendrauti su vaikais pastangų juk nereikia... J Skirkite bent kelias minutes per dieną mums, vaikams. Ir netrukus pamatysite, kad tos kelios minutės virs valandomis... Juk taip smagu pabūti kartu ir pasimokyti vieniems iš kitų. Pabandykite virtualųjį pasaulį iškeisti į tikrąjį. Tik pabandykite. Juk verta, ar ne? (Deimantė, 12 m. (5 kl.), Alytus)

Apie mokslo metų ilginimą (1)
Jūs lyginate mūsų šalį su kitomis šalimis, sakot, kad vaikai, ten mažiau turi atostogų, geresni mokymosi rezultatai. Ar suprantate, kad, ten gyvenimo sąlygos geresnės, geriau apmokami darbai, gausesnės mokymo programos, geresnė įranga. Noriu jūsų paklausti, ar buvote mokykloje ir žinote, kaip sunku mokytis, įsiminti viską. Suprantu, tie, kurie geriau mokosi, jiems lengva, o kaip jaustis tiems, kurie prasčiau mokosi? Pagalvokite apie mūsų sveikatą, kaip sunku keltis kiekvieną ankstų rytą. Negalvokite vien apie geresnius mokymosi rezultatus, pagalvokite apie vaikus ir jų sveikatą. (Kamilė, 11 m. (5 kl.), Alytus)

Apie mokslo metų ilginimą (2)
Neteikiančius naudos, blogos kokybės ar kitaip netinkančius dalykus reikia pakeisti efektyvesniais. Tačiau ar tikrai prieš keisdami dalykus mes jiems randame tinkamiausią pakaitalą? Esu moksleivė, todėl rūpinuosi tuo, kas vyksta mokykliniame gyvenime, o pastarųjų mėnesių įvykiai švietimo sistemoje kelia man didelį susirūpinimą, baimę ir net pyktį. Daugybę diskusijų sukėlė siūlymas ilginti mokslo metus. <…> Nors mokykloj būti man patinka, bet mokslo metų ilginimui tariu griežtą NE. Protingi valdžios žmonės pradėjo ne nuo to galo, norėdami reformų. <…> Vasara daugumai vyresniųjų klasių moksleivių reiškia ne poilsį prie ežero, jūros, o darbą. <…>Sakysite, kad per pridėtą laiką spėsime išeiti visą programą? Gerbiamieji, nuo programos keitimo ir reikia pradėti! <…>Todėl, ponai ir ponios, atsakingi už šviesią Lietuvos ateitį, pagalvokite, kas svarbiau – kokybė ar kiekybė ir atsižvelkite į mokytojų ir moksleivių – žmonių, kurie yra švietimo sistemos pagrindas, rekomendacijas. Jūs gal ir baigę daugiau mokslų, bet šį reikalą mes išmanome geriau, nes tai mūsų kasdienybė. Reformų švietimo sistemai reikia. Bet tik kokybiškų ir suderintų. (Ugnė, 17 m., 10 kl. , Vievis)

Apie mokymąsi mažose mokyklose
Laba diena, gerb. Lietuvos Švietimo ir mokslo ministre, <…> Norėčiau papasakoti apie savo mokyklą, nes manau, kad Jums įdomu sužinoti, kaip sekasi mokytis vaikams mažose mokyklose. Mano mokykloje mokosi tik 80 mokinių. Kaip ir kiekvienoje Lietuvos mokykloje, taip ir pas mus yra daug gerų dalykų. <...> Bet turime mes ir bėdų. Man atrodo, kad čia jau net ne bėda, o problema. Ir ne man vienai, bet visiems vaikams. Pavyzdžiui, aš esu labai aktyvi ir norėčiau dalyvauti įvairiuose būreliuose. Juk labai nuobodu gyventi pagal maršrutą: mokykla – namai – kompiuteris, ir taip kasdien. Deja, negaliu dalyvauti ten, kur noriu. Mano mokykloje yra tik du popamokinės veiklos būreliai: choras ir rankdarbiai. (Anksčiau buvo šokių mokytojas, ir visa mokykla šoko. Bet pritrūko pinigų, nebeliko ir šokių.) Aš lankau chorą, nes tai nemokamas būrelis, o rankdarbių būrelis yra mokamas (su tam tikra sutartimi). Tačiau su tokia pačia sutartimi aš lankau šokių būrelį rajono centre, Gargžduose. O kaip žinia, su sutartimi, kai reikia mažiau mokėti, galima lankyti tik vieną būrelį. <…>Labai norėčiau, kad ne tik Gargžduose, bet ir mano mokykloje Agluonėnuose būtų kuo daugiau įvairesnių nemokamų būrelių. <…> Noriu tikėti, kad perskaitysite šį laišką ir sužinosite mano problemą. Gal net pavyktų ją išspręsti. (Eimantė, 5 kl., Klaipėdos r.)

Apie bendravimą šeimoje
Nors po vienu stogu gyvename keturios – mama, aš ir dvi sesės, - ir atrodytų, kad turėtume puikiai sutarti (juk visos moteriškos!), bet anaiptol taip nėra. Kai pykstamės namuose, atrodo, galime viena kitai net plaukus nupešioti, bet niekada į savo konfliktus neleidžiame kištis niekam svetimam. Pačios susipykstam – pačios susitaikom. Susipykti visuomet yra lengva, tačiau taikytis ne taip paprasta. Ypač sunku yra atsiprašyti. Bet mūsų namuose galioja viena geležinė taisyklė: niekuomet neiti miegoti nesusitaikius. Taigi prieš miegą visos apsikabiname ir palinkime labos nakties... O kad pasaulis būtų kaip šeima! Kad jame irgi galiotų tokia paprasta taisyklė – neiti miegoti nesusitaikius! Žmonės, kad ir kaip susipykę būtumėte, - apsikabinkite prieš miegą ir palinkėkite vieni kitiems ramios nakties ir taikaus ateinančio ryto... (Saulina, 12 m. (6 kl.), Kaunas)

Apie Z kartą (1)
Mano tėtis yra baigęs aštuonias klases, dirba juodą darbą, neskaito knygų ir susinervinęs nusikeikia. Aš jį myliu ne mažiau už močiutę, bet labai aiškiai matau jų skirtumus. Užtenka paklausyti, kaip jie kalbasi. Kalba parodo jų kultūrą. Aš žinau, kaip reikia kultūringai kalbėti, bet klasėje elgiuosi kaip dauguma: mano žodyne pilna rusiškų „karoče“ ir angliškų „šed“, aš keikiuosi ir šūkaloju, žinutes rašau be lietuviškų raidžių ir trumpiniais. Taip, mes tokie. Bet aš žinau, koks aš turiu būti. Ir aš noriu užaugęs kalbėti kaip močiutė: sklandžiai, vaizdingai, įtikinamai. <…> Noriu keistis, užaugti kultūringu žmogumi, kurio taisyklinga lietuviška kalba rodytų turtingą vidinį pasaulį. Noriu kada nors įrodyti visiems mokytojams, kad „Z“ karta nėra beviltiška, nes jau dabar suprantu, jog kalba yra kultūros pagrindas... (Arijus, 12 m. (6 kl.), Kaunas)

Apie Z kartą (2)
Savo mintis norėčiau išsakyti tam, kad Jūs, vyresnioji karta, suprastumėte savo klaidas. Jūs visą laiką kartojate žodį „reikia“, Jūs spaudžiate mus, draudžiate, nepaklausiate mūsų nuomonės, ar Mes to norime? Jūs žlugdote mūsų pasitikėjimą savimi. Per daug pabrėžiate tai, kas „turėtų“ būti, dėl to mes, „Z“ karta, atspindėsime perfekcionistinį požiūrį į kitų lūkesčius, o ne į tai, ko patys norime. Dažnai nepasitikėjimas savimi išryškėja, kai žmogaus (šiuo atveju mokinio) noras, mokslas ne jo paties pasirinktas. Respublikoje, miestuose, mokyklose dažnai vyksta olimpiados ar konkursai, į kuriuos mokinius siunčia ne jų pačių noru, o mokytojų verčiami jie turi garsinti mokyklą/gimnaziją. Mokytojai dažnai sako, kad „jūs turite“, „jūs privalote“, „jums reikia“. Švietimo ministerija sako „mes norime“, „taip reikia“, „taip turi būti“. Niekas nepaklausia, ar mes, paaugliai, moksleiviai, abiturientai, to norime? Dėl viso to mes negalime deramai vertinti savo lūkesčių. Jeigu taip tęsis ilgai, mūsų kartoje nebeliks mąstančių žmonių. (Agata, 16 m. (3 gimnazijos kl.), Vilniaus raj.)

Apie smurtą
Nuo mažumės mano Niekada nesuprasiu žmonių, kurie muša ar skriaudžia savo vaikus, juk kai buvome maži, visi išmokome svarbią pamoką – elkis su kitu taip, kaip nori, kad elgtųsi su Tavimi. Tai negi tėvai nori, kad vaikai užaugę juos muštų? (Ugnė, 15 m.,(8 kl.), Kaunas)

Apie savitumo paieškas ir aplinką
Mes visi skirtingi, unikalūs, savaip nepakartojami, bet vienodai sužlugdyti. Mes suskirstyti grupėmis, kurioms fantazija ne padeda, o griauna, kai tarp savų pradedame ieškoti svetimų. Patys nesuprantame ką sukūrėm, kokią visuomenę subrandinom, mes kaltinam vieni kitus ir teisiam savus. Kodėl, nes mums rūpi? Ne, mes taip elgiamės, nes bijome atsakomybės už dalykus, kuriuos patys sukūrėm. Kas mes? Vaikai, paaugliai, suaugę žmonės? Žodžio ,,vienodi'' čia nebuvo ir negali būti, nes mes skirtingi, tik skirtingi gali sukurti harmoniją. To nesuprantam, vis dar tikimės prisitaikyti, tapti kažkieno kopijomis, nes tada mums seksis!? Jokiu būdu, tada mes skęsim ne tik mes, bet ir tie, kuriais bandome apsimesti. Mes visuomenė, mes bendruomenė? Ne, mes įžūlūs ir sumišę savo pačių protuose, mes skaldome, žlugdome vienas kito gyvenimus. Ar esu savo paties kūrinys? Ne, esu kūrinys tų, kurie įsivaizdavo turintys galią mane teisti, kritikuoti ir kaip molį lipdyti pagal savo nesubrandintą požiūrį. Tik vienintelis dalykas buvo pamirštas – aš esu dalis jų, griaudami mane, jie sugriovė save. Mes neturime kovoti su savimi dėl kitų nuomonės, žmonių, kuriems net nerūpim. Kiekvienas esame unikalus, vis kitoks ir savitas. Čia nėra taisyklių, nurodančių, kuo turime tapti, nes mums nereikia prisitaikyti prie kažko, kad galėtume išlikti. Turime mylėti, kad būtume mylimi, pasitikėti, kad mumis pasitikėtų, gerbti, kad vėliau gerbtų mus, mokėti paleisti, išdrįsti padėti. Tai mūsų laikas kurti momentus, kurie pakeis rytojų. (Arijus, 17 m. (11 kl.), Prienai)

Apie prekybą žmonėmis
Juodajai rinkai nesvarbi TAVO tautybė, lytis ar ateitis. <...>remiantis Jungtinių Tautų duomenimis, 20, 9 milijonai yra prekybos žmonėmis aukos, o 50 % jų – nepilnamečiai. Tai mane sukrėtė! Juk už statistinių vienetų slypi realūs žmonės. <...> Neužtenka kalbėti apie emigraciją ir išvažiuojantį iš Lietuvos jaunimą – metas atkreipti dėmesį į tuos, kurie per prievartą ir slapčia iš jos IŠVEŽAMI. (Julija Marija, 17 m. (11 kl.), Vilnius)

Apie tai, kas rūpi
Aš prisimenu savo mamos pasakojimą apie Sausio tryliktąją ir Lietuvos laisvę...Man rūpi ta laisvė. Ta Konstitucija, kuri apibrėžia mano laisvę, ir tie įstatymai, kuriuos nuolat tobulinate, kad apibrėžimas būtų tikslesnis. Lenkiu galvą prieš Jus, nes Jums rūpi visa tauta, o man, paprastai moksleivei, dabar labiausiai rūpi tik mano menkas gyvenimėlis. Man rūpi pigi kava, kurią geriu rytais po kelių valandų miego. Kava svarbi, nes man rūpi mano artėjantys penki egzaminai. <…>Man įdomu, kur mano tėvas. Jis jau penkerius metus nemoka alimentų, bet mama bijo kreiptis į teismą, nes neturi tam lėšų. Dar man rūpi kontrabandinės cigaretės, kurias mūsų bendrabutyje platina kaimynė. Jei mama jų negaus, pasius. <…>Man rūpi mano humanitarinė ateitis. Jei per tris valandas neapskaičiuosiu pakankamai logaritmų ir funkcijų, valstybės finansuojamą vietą matysiu kaip savo ausis ir galėsiu paduoti CV į Palangos kavines. <…> Aš daug ko bijau: rusų, amerikiečių, vokiečių, lenkų, italų, iš esmės viso pasaulio ir net Lietuvos policijos. Bijau, kad kerštingas draugas gali į kišenę įkišti žolės ir įduoti mane. Aš džiaugiuosi, kad valstybė yra aktyvi. Ir nesvarbu, žali, raudoni ar geltoni, juk visi aukojamės tai pačiai vėliavai. Man rūpi valstybės naujienos, <…> Siekia uždrausti, uždrausti, drausti, drausti, drausti, drausti! <…> Dabar bijau tik vieno — greičiausiu metu valstybė uždraus plakti mano širdžiai. (Smiltė, 18 m. (12 kl.), Vilnius)

Apie emigraciją ir grįžimą į Lietuvą
Aš esu pasirengęs emigruoti. Esu 11 klasės mokinys, todėl kas rytą važiuoju autobusu į mokyklą. <…> Nuspręsti emigruoti – didelis ir nelengvas žingsnis, kuris daug ką mano šeimoje pakeis. Gyvendamas kitoje šalyje, žinoma, išgyvensiu ne tik pozityvius, bet ir negatyvius jausmus: nuovargį, stresą, pažeidžiamumą, nesaugumą. Tikiu, kad neigiamos patirtys užaugins mane: stiprės vidinis ,,aš“. Tikiu, kad paragavęs emigranto duonos, galvodamas apie tėvynę suvoksiu ir tarsiu sau ,,esi man, kaip žibintas/ Pasaulio tamsoje“. <…> Aš grįšiu, vildamasis tokio pat sprendimo ir iš kitų lietuvių, likusių ten, emigracijoje...(Gajus, 17 m. (11 kl.), Šiauliai)

Apie gyvenimą kaime
Turbūt daugelis žmonių mieliau renkasi gyventi mieste negu kaime. Žinoma, mieste galimybių yra kur kas daugiau – didesnis pramogų ratas, platus mokyklų bei universitetų, kolegijų pasirinkimas. Tėvai, atsižvelgdami į vaikų ateitį, nori jiems tik gero – kad vaikai lankytų darželį, geresnę mokyklą, lankytų kokį nors būrelį ir pan. Tačiau vaikams, gyvenantiems kaime, perspektyvų labai maža. Visi žino, kad kaime mažai jaunimo. Nedidelis pramogų pasirinkimas, veikianti viena mokykla arba jos iš viso nėra, todėl vaikai turi autobusais važiuoti į miestą arba šalia esantį kaimą, kur yra mokykla. <…> Mano svajonė – kad jaunimas turėtų pakankamai veiklos kaime ir aktyviai dalyvautų joje. Kaimuose veikiančios mokyklos tikriausiai yra viena iš sudėtingiausių problemų, nes vaikų vis mažėja, todėl mokyklų skaičius irgi mažėja. Sunkiausia, kai dėl nepakankamo vaikų skaičiaus neįmanoma formuoti klasės, todėl yra sujungiamos dvi klases, kad vyktų pamokos. Pavyzdžiui, sujungiamos 1 ir 4 klasės kartu ir šiems vaikams dėsto ta pati mokytoja. Mokytoja negali normaliai išaiškinti pamokos. O kaip dirbti, jei to paties dalyko klausosi dvi skirtingos klasės? (Evelina, 18 m. (11 kl.), Raseinių raj.)