Tai buvo gana seniai, prieš 4-5 metus. Mokiausi gal 9-oje ar 10-oje klasėje. Mokykloje į visas olimpiadas – istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros ar tuo labiau teisės žinių – nekreipiau ypatingo dėmesio. Domėjausi visiškai kita sritimi – muzika. Tai buvo mano emocinis varikliukas, kuris mane „veža“ iki šiol. Mokiausi muzikos mokykloje, mane labiau traukė pučiamųjų orkestrų čempionatai, nemažas krūvis orkestro repeticijose. 

Apie teisės žinių olimpiadą sužinojau iš savo istorijos mokytojos. Ko gero, jos idėja ir buvo užrašyti mane sudalyvauti, išbandyti save, kadangi neblogai sekėsi istorija, ir matyt dėl šios priežasties mokytoja pasiūlė. Jos paskatinta dalyvaudavau ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminuose, nors irgi ne itin noriai, tačiau mokytoja visada sakydavo, kad svarbu domėtis net tais dalykais, kurie galbūt neskamba patraukliai, bet gali ateityje praversti. Vis dėl to mano teisines žinias tuo metu buvo galima prilyginti nuliui, ypač kai jas dabar palyginu jau beveik baigusi pirmą kursą Mykolo Romerio universitete. 

Klausimai atrodė lyg iš kitos planetos, nes neturėjau absoliučiai jokio teisės žinių bagažo. Labai norėčiau, kad mokyklose būtų pradėti dėstyti teisės žinių pagrindai. Moksleiviams labai svarbu, kad baigę mokyklą jie turėtų supratimą apie teisės dalykus, žinotų, kaip gintis teisinėmis priemonėmis susidūrus su neteisėtais veiksmais.  

 

Dalyvavimas teisės olimpiadoje ir aukščiau minėtame LR Konstitucijos egzamine tikrai nepadėjo apsispręsti, kuo norėčiau tapti, kur mokytis, kur aš save matau ateityje. Daugelis abiturientų ir dabar greičiausiai įtemptai apie tai mąsto. Ką žinojau aš? Kad mano ateitis bus susieta, kaip aš sakau – „su uniforma“, ir taškas. 

Taigi, kai 2018 metais įstojau į pirmąją aukštąją mokyklą, su didelėmis dvejonėmis pasirašiau sutartį, nes žinojau, kad ne ten pakliuvau. Tačiau mano avantiūristiškai dvasiai reikėjo iššūkių, todėl ir išlėkiau su vėjeliu tarnauti į kariuomenę kaip savanorė karė. Žinoma, buvau devintame danguje, kad vaikystės svajonė išsipildė – per šį laikotarpį pajutau dar didesnę meilę savo šaliai ir norą tarnauti vardan jos. O kai atėjo metas vėl pildyti prašymus, internete ieškojau studijų, susijusių su tarnyba, kas galėtų mane ,,vežti” dar labiau. Pasirinkau studijuoti teisę ir muitinės veiklą Mykolo Romerio universitete. Ar dvejojau šįkart? Ne. 

 

Tas „sausas“ žinias reikia turėti bet kurioje srityje, be jų niekaip nepažinsi ir tikros teisės. Kiekvieną mokslą pažinus tik iš teorinės pusės galima vadinti ,,sausu” arba neįdomiu. Tačiau žinių bagažą nuolat reikia pildyti, atnaujinti ne tik teorija, bet ir praktika. Be abejo, svarbu susitikti, bendrauti su savo srities profesionalais, pažinti asmenybes, kurios žavi, gali tapti autoritetu. 

Šie žodžiai, kuriuos nuo pat pirmų dienų universitete mums kartoja gerbiamas dėstytojas Juozas Valčiukas, labai įsiminė, tapo savotišku šūkiu. Mykolo Romerio universitetui labai pasisekė, kad turi tokį pasišventusį dėstytoją, kuris labai stengiasi dėl mūsų ateities. Labai gera matyti net tik vadovėlius ir desperatiškai klaidžioti teisės aktuose, bet ir gyvai susitikti, bendrauti su teisės profesionalais. Tikiu, kad ateityje tokie susitikimai taps dar svarbesne studijų dalimi, nes tai yra išties labai svarbu. Tikrai neagituoju už savo universitetą, bet būtent čia pamilau teisę.

 

Tikrai taip. Vienareikšmiškai. Daugiau ar mažiau – visuomenė turi šviestis teisės srityje. Ne veltui sakoma, jog teisė yra atvira visiems. Dalyvaudama teisės žinių olimpiadoje taip negalvojau, maniau, kad teisininkai tam ir reikalingi, kad dirbtų su teise susijusius darbus. Mąstymas radikaliai pasikeitė maždaug po pirmo pusmečio studijuojant universitete. 

Vėl prisimenu savo istorijos mokytoją, kuri mane ragino domėtis net ir tais dalykais, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti visiškai neįdomūs ar nereikalingi. Juk niekada nežinome, į kokias situacijas galime gyvenime pakliūti.

 

Gal tau pačiai teisės žinios kasdienėje situacijoje pravertė? 

Buvau atsidūrusi situacijoje, kai teko kreiptis į teisininką, pradžioje jis netgi pasimetė, kai viską papasakojau, išdėsčiau savo argumentus, apipyliau jį klausimais. Žinoma, prieš kreipdamasi į jį susirinkau nemažai informacijos. Ir nors istorija ir nebuvo iš maloniųjų, tačiau buvo labai įdomu pasiklausyti teisės profesionalo komentarų, pastebėjimų, tolimesnių veiksmų plano. Ko palinkėtum teisės žinių olimpiados dalyviams? Be minimalių žinių joje gerai pasirodyti nebus lengva, bet tikiuosi moksleiviai dabar yra sumanesni nei buvau aš, skirs laiko pasiruošimui. Linkiu jiems atkreipti dėmesį į tokias olimpiadas, nebijoti sudalyvauti, nes tai gali padėti pasirinkti ir savo gyvenimo kelią.