Įdomu

2018-06-11

Teisės mokslų dr. Juozas Valčiukas: „Diplomas – tik pusė darbo“

valciukasmru

Prieš kelis mėnesius Mykolo Romerio universitete apgynęs teisės daktaro laipsnį, o prieš kelias dienas – įgijęs ir pedagogo kvalifikaciją, teisininkas, dėstytojas dr. Juozas Valčiukas teigia, jos teisininko kelias nesibaigia tik studijomis ar įgytais diplomais. Dabarties ir ateities teisininkui yra svarbu gebėti komunikuoti tarptautiniame lygmenyje, o kartu ir kovoti už savo vertybes. Netradicinis požiūris į teisininko karjerą – pokalbyje su J. Valčiuku.

– Kodėl pasirinkote teisininko kelią?
Žvelgdamas iš šiandienos perspektyvų galiu pasakyti, kad mano pasirinkimas eiti teisininko keliu buvo nulemtas tiek vidinių, tiek ir išorinių faktorių. Vienaip ar kitaip, buvau tikras, kad vis dėlto reikėjo pabandyti save įvilkti į tam tikrą profesijos rūbą ar vaidmenį gyvenime. O galvota buvo apie žurnalisto, teisininko, aktoriaus, mokytojo, dėstytojo, režisieriaus, diplomato ar politiko kelius.
George Orwello „1984-ieji” ir Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“ buvo tos knygos, kurių šviesoje paslapčiomis lipdžiau teisininko, kovojančio už žmogaus teises, paveikslą. Buvau įsitikinęs, kad abiejų autorių pavaizduotose realybėse būtent teisininkų bendruomenės atstovai, nepaisydami grėsmės būti režimo paverstais visuomenės priešais, turėtų veikti ir atlikti lemiamą vaidmenį brėžiant liniją tarp režimo nustatytos teisės ir tikrojo teisingumo.
Be to, žinomi Lietuvos ir pasaulio žmonės, jų istorijos ir kalbos negalėjo nepalikti pėdsako lemiamuose pasirinkimuose. Berods Česlovo Milošo pavadintos „filologų saujelės“, didvyriškai savo parašais užtvirtinusios Lietuvos valstybės atkūrimą 1918 m. vasario 16 d., gretose buvo nemaža dalis garbių teisininkų, tarp kurių Prano Dovydaičio asmenybė paliko neišdildomą įspūdį. Pasauliniame kontekste tokios asmenybės, pasirinkusios teisininko kelią, kaip Mohanda Gandi, Nelson Mandela, Robert Kennedy, Barak Obama ar Albie Sachs taip pat motyvavo siekti teisininko karjeros.
Aiškiai sakiau sau, kad jei tapsiu dėstytoju, jokiu būdu neapsiribosiu vien formaliu savo dalyko esmės perteikimu. Man jau tada mokykloje atrodė itin svarbu mokytojui ar dėstytojui prisidėti prie doro žmogaus ugdymo proceso, suteikti impulso bei motyvacijos savęs koregavimo kelyje, savo pavyzdžiu neleisti jaunam žmogui nustoti norėti būti viltimi.

– Studijos – kaip jos keitė jūsų požiūrį į teisininko profesiją?
Teisės studijų metu aiškiai supratau, kad šiuolaikiniam teisininkui toli gražu neužtenka vien tik paskaitų, seminarų ir mažiau ar daugiau gero pasirodymo egzaminų sesijoje. Puikūs egzaminų įvertinimai ir pasiektas diplomas yra tik pusė darbo, kas nebūtinai garantuoja sėkmę karjeros kelyje šiuolaikiniame pasaulyje. Tai yra minimumas, ką galima pasiimti iš universiteto studijų.
Tuos, kurie apsiriboja šiuo minimumu, buvęs britų ambasadorius Libane Tomas Fletcheris tikriausiai pavadintų „apnuogintais šiuolaikinės realybės profesionalais”, kurie dažnai nesugeba adaptuotis prie šiuolaikinių pokyčių profesinėje ir socialinėje plotmėse. Taigi, studijas universitete būtina suprasti kaip kur kas įvairiapusiškesnį procesą, kurio veikimo centre yra aktyviai veikiantis studentas. Pirmiausia, būtina pasinaudoti galimybe akademinėje bendruomenėje ir už jos ribų megzti ryšius, nebijoti bendrauti su autoritetais, iš kurių vienas kitas galimai taps tuo asmeniu, kuris tave rekomenduos ateityje.
Reikia tapti lokalios ir globalios teisininkų bei apskritai aktyviai veikiančios visuomenės dalimi, kurią visad sudarė ir teisininkai. Reikia mokytis pristatyti save pasauliui bendraujant akis į akį, rašant elektroninį laišką ar sakant viešą kalbą, nes amžius, kuriame gyvename, reikalauja iš savęs gebėjimo komunikuoti siekiant atverti didžiausias galimybes ir įsitvirtinti. Tarptautiškumo siekis ir užsienio kalbų mokymasis taip pat turėtų būti neatsiejama studijų dalis, kuomet renkamasi Erasmus studijas ir praktiką užsienio šalyse.

– Ar savo profesiniame kelyje teko susidurti su sunkumais, prieštaromis, netgi stereotipais, kurie gaubia teisininko profesiją?
Taip, visa tai teko žingsnis po žingsnio patirti, stereotipus paneigti savo kailiu studijuojant teisę bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros studijose. Improvizacija ir šiek tiek avantiurizmo, pagarba kitam ir nuoširdus kreipimasis gali tik pagelbėti siekiant užmegzti ryšius su ryškiausiais savo srities teisės profesionalais, autoritetais Lietuvoje ir pasaulyje. Rašiau šimtus laiškų lietuvių, anglų ir prancūzų kalbomis, kuriuose dariau daugybę nedovanotinų klaidų.
Iš jų mokiausi ir tai leido po tam tikro laiko sulaukti atsakymų. Keletas JAV, Anglijos, Jordanijos Karalystės teisės teoretikų ir praktikų atsiliepė ir prasidėjo bendravimas, kuris išaugo ne tik į be proto ugdančius pokalbius internetu, susitikimus Europos miestuose konferencijų metu, stažuočių pasiūlymus ar neįkainojamas rekomendacijas, bet ir į didžią draugystę. Užsienio kalbų mokymąsi pradėjau prancūzų kalbos individualiu mokymusi magistrantūros metu.
Išsilaikęs kalbos lygį patvirtinantį egzaminą per universitetą išvykau į Erasmus studijas Paryžiuje. Vėliau, doktorantūrose studijose mokiausi arabų kalbos, kurios tobulinimą pratęsiau stažuotės metu Jordanijos Karalystėje.
Tik tada, kuomet nustojau arabų kalbą vadinti „egzotine“, aš iš tikrųjų atvėriau duris į šią nuostabią kalbą, kurios kantriai mokiausi ir tebesimokau. Galų gale, siekdamas įsilieti į tarptautinį diskursą disertaciją nusprendžiau parašyti anglų kalba. Šiam žingsniui labai pritarė ir netgi skatino šviesaus atminimo mokytojas ir bičiulis prof. Leonidas Donskis, kurio atminimui paskyriau disertaciją. Disertacija apginta.

-Kas toliau?
Skirtingai negu teisę baigę bičiuliai, pasirinkę teisininko praktiko kelią advokatūroje, teisme, prokuratūroje ar pan., aš teisininko karjeros pradžioje pasirinkau teisės dalykų dėstytojo kelią, kuriame mačiau prasmę prisidėti prie jaunosios teisininkų kartos ugdymo. Ateityje, neatmetu ir diplomato ar politiko kelio galimybės. Darbas pabėgėlių teisės srityje tarptautinėje arenoje taip pat domina. Kaip dėstytojui teko dėstyti lyginamosios teisės, teisės teorijos dalykus, o dabar ir Teisininko karjeros dalyką, kuriuo universitetas pirmo kurso studentams pristato karjeros galimybes technologijų ir komunikacijos amžiuje.
Šalia dėstomų paskaitų ir seminarų su studentais kasmet einame į teatrą – spektaklį „Visuomenės priešas“. Šalia technologijų negalime atitrūkti nuo vertybinių dalykų supratimo. Teisinio švietimo idėjų sklaida užsiimu vesdamas pamokas Lietuvos mokyklose ir gimnazijose.

Dėkoju už pokalbį.

Foto-Monikos Mazaliauskaitės