Socialinių inovacijų doktorantūros mokykla

2019-05-27

Sveikiname

ruth-reches

Ruth Reches (Psichologijos institutas), 2019 m. gegužės 27 d. apgynusią disertaciją „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ (psichologija, S 006). 

HOLOKAUSTĄ PATYRUSIŲ ASMENŲ TAPATUMO IŠGYVENIMAS
     
Mokslininkai sutinka, kad tapatumas yra kintantis pagal situaciją darinys, priklausomas nuo aplinkos. Kai aplinka yra traumuojanti, ji nutraukia stabilią individo gyvenimo tėkmę, pakeičia prisiimtus vaidmenis, nusistovėjusias vertybes, gyvenimo tikslus. Holokaustas buvo trauma, sutrikdžiusi žmonių kasdienį gyvenimą, privertusi iš naujo įvertinti save ir aplinką. Šiame darbe buvo nagrinėjama, kaip Holokausto sukelta trauma skatino keistis išgyvenusiųjų tapatumą karo metu, ir kokios yra ilgalaikės Holokausto pasekmės tapatumui. Atsakymams į šiuos klausimus atrasti buvo pasitelkta kokybinio tyrimo strategija ir teminės analizės metodas. 11 tyrimo dalyvių, išgyvenusių Holokaustą, interviu medžiaga atskleidė tapatumo pokyčius, sukeltus Holokausto karo metu - pakito išgyvenusiųjų savęs kaip visuomenės nario suvokimas dėl atskirties, susijusios su tautybe; pakito savo žydiškos kilmės suvokimas; pakito savo vaidmens šeimoje suvokimas, šeimos narių praradimas sustiprino šeiminius ryšius tarp išlikusiųjų; pakito gyvenimo tikslai, pagrindiniu tikslu tapo išgyvenimas; pakito savęs vertinimas. Holokaustas sukėlė ilgalaikes pasekmes tapatumui: Holokaustas suformavo savęs kaip „išgyvenusiojo“ suvokimą, kuris įgijo skirtingą vertę Lietuvos ir Izraelio visuomenių kontekste; išgyvenusieji save suvokia kaip vertinančius gyvybę, suprantančius materialių vertybių laikinumą; jie suvokia save kaip priimančius Dievą arba kaip neigiančius jo egzistavimą. Išgyvenusieji atskleidžia dvejopą savo santykį su Holokaustu: save suvokia kaip pasisėmusius stiprybės, gyvenimiškos patirties, Holokauste atradusius prasmę arba kaip netekusius gyvenimo tęstinumo, neradusius prasmės trauminiuose išgyvenimuose.

HOLOCAUST SURVIVORS' EXPERIENCE OF IDENTITY
     
Scientists agree that identity is a situational phenomenon dependent on the environment. When the environment is traumatic, it causes interruptions in the flow of life of the individual, forcing changes to the roles previously assumed, accepted values, life goals and the assessment of self. The Holocaust was a trauma which disrupted people's daily life and forced a reassessment of self and environment. This work explores how the Holocaust-induced trauma led to a change in the identity of survivors during the war, and what the long-term consequences of Holocaust to identity are. Responses to these questions were based on a qualitative research strategy and the method of thematic analysis. The interview material collected from 11 participants who survived the Holocaust revealed changes in identity caused by the Holocaust during the war: survivors' sense of themselves as members of society changed due to separation and isolation based on ethnicity; faith in the goodness of humanity was lost; the understanding of Jewish ethnicity changed-persecution forced everyone, whatever their relationship to Judaism had been before the war, to understand their Jewishness; the understanding of one's family role changed; life goals changed; the ability to act, to accept responsibility for one's self and family and to preserve morality had an influence on changes in self-assessment. The Holocaust caused long-term changes to identity: he Holocaust led to the understanding of one's self as a "survivor," which acquired different values in the social contexts of Israel and Lithuania. Survivors see themselves as valuing life and as people who understand the transitory nature of material values. They understand themselves either as believing in God or denying His existence.