Renginiai ir įvykiai

2016-04-27

Stanislovo Glinskio dailės paroda „Kelias link horizontų“

dsc7940 2016 metų balandžio 27 d. (trečiadienį), 12:30 val.  (parodos atidarymas) MRU Rotondinė salė

Taip šią dailės parodą simboliškai (nes iš tiesų mes keliaujame link to, kas nepasiekiama) pavadino Stanislovas Glinskis (gim. 1940 m. Pasvalio rajone Joniškėlyje) – biologas, buvęs pedagogas, tapytojas.  

„Man visai nesvarbu, ką apie mane pasakys, pirks tą paveikslą ar ne, girs ar peiks“, -  į „Lietuvos aido“ (1999.05.18 Nr. 95) korespondento J. A. Patriubavičiaus klausimą, ar jis tapydamas bėga nuo suskeldėjusios tikrovės, atsiliepė dailininkas. Regimai, tikrai nesvarbu. Nes labai ilgai jį teko įkalbinėti, kad savo darbų parodą surengtų ir mūsų universitete.

Lietuvoje ši paroda – tik ketvirtoji. Kur kas daugiau (aštuonios) jų buvo užsienyje - Olandijoje, Danijoje, Kanadoje. Stanislovo darbai yra pasklidę Armėnijoje, Danijoje, Gruzijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rusijoje. Be abejo, jų yra įsigiję ir mūsų tautiečiai, bet didesnio dėmesio Stanislovo tapyba sulaukė anaiptol ne pas mus.  Regimai, teisingai yra sakoma, kad savoje parapijoje pranašu nebūsi.

„Tai buvo išties neįprasta lietuvių (...) estetika, išryškinanti materijos grubumą, įvaizdžių folkloriškumą, perteikiamą ekspresionizmui būdingais kirčiais, natūralizmo, brutalumo deriniai su dvasingumo ir religinės ekstazės proveržiais. (...) Tragiškas groteskas, (...) hiperbolizuota grimasa“. Ši citata  – iš Gražinos Mareckaitės straipsnio „Menotyroje“ (2004. T. 37. Nr.4, P. 39-41).  

G. Mareckaitės straipsnis skirtas ne Stanislovo, o jo vyresnio brolio Juozo Glinskio – garsaus dramaturgo ir rašytojo – kūrybai. Bet lygiai taip pat galima apibūdinti ir Stanislovo dailę. Lygiai tokiais pat žodžiais. Jau pirmoji jo tapybos darbų paroda (surengta Vilniuje, 1969 metais, Dailės salone) meno biurokratus šokiravo. Keli paveikslai išsyk iš jos buvo pašalinti, o po savaitės paroda išvis uždaryta. Vieną iš tų pašalintų iš parodos paveikslų Stanislovas man padovanojo. Teisingiau sakant, aš pats jį išsirinkau.

Žaliame fone su juokdario kepure ir ištįsusiu raiškiai smailėjančiu veidu, ištįsusiu beveik be formos liemeniu, gal net ne liemeniu, o tik šachmatine tvarka nuspalvintu geltonu/rudu chalatu apsivilkęs gal juokdarys, gal kalinys, o gal tik labai pavargęs nelaimingas žmogus žiūri į mane ir kiaurai smeigia savo didžiulėmis kupinomis skausmo akimis. Ir viskas – grubu, paprasta, tarsi „netašyta“, vien keli ryškūs potėpiai ir ne mažiau ryškios spalvos. „Primityvizmas“ – gal taip pasakytų subtilybių ieškotojas. Bet kodėl tie grubūs potėpiai, tos „netašytos“ linijos, tos spalvos taip traukia ir netgi baugina?! Kodėl verčia galvoti, kas mes – žmonės – esame?
    
„Medžių medžiai, laivų laivai, šunų šunys...“ – taip Stanislovo paveikslų siužetus apibūdino jau minėtas „Lietuvos aido“ korespondentas. „Drobėje nėra jokių kitų daiktų, jokios aplinkos, visą erdvę užima šuo, kokio tikrovėje nebūna – visų šunų šuo“.  Arba visą erdvę užima medis - „visų medžių medis“, į kaladę įkirstas „riebus“ kirvis - „visų kirvių kirvis“, grubūs batai, kuriuos taip ir norisi pačiupinėti, permirkusi sunki valtis, skausmingas klouno veidas, nuliūdęs griūvantis namas...

Iš Stanislovo paveikslų nežinia kaip ir kodėl sklinda žodžiais nenusakoma kiekviename iš jų savita nuotaika, savitas ekspresyvus grožis, amžinybės simbolika, pagaliau (nepaisant to „tragiško grotesko“ ir „hiperbolizuotos grimasos“) paprasta meilė žmogui ir gyvenimui.
    
Prisipažinsiu, įkalbinėjau Stanislovą eksponuoti savo kūrybą ne todėl, kad būčiau troškęs jį dar labiau pagarsinti, o tik todėl, kad troškau ir trokštu, kad tais jo „dvasingumo ekstazės proveržių“ inspiruotais „tragiškais groteskais“ pasigėrėtų ir mūsų universiteto studentai, dėstytojai. O gal ir susimąstytų apie gyvenimo prasmę...  

Prof. dr. Saulius Kanišauskas