Lietuvos universitetų tinklo pertvarka

2019-06-03

Saulius Spurga: Universitetai vertingi tiek, kiek juose yra akademinės laisvės

img-19

Pokalbis su Mykolo Romerio universiteto docentu Sauliumi Spurga apie aukštojo mokslo kokybę, socialinę aukštojo mokslo dimensiją ir universitetų jungimąsi.

- Pastaruoju metu nemažai diskutuojama apie Lietuvos aukštojo mokslo kokybę. 30 – 34 m. amžiaus grupėje Lietuvoje net 57,6 proc. gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą, o tai yra aukščiausias rodiklis ES. Ar tai tinkama proporcija, ar aukštasis mokslas visuomenės akyse nėra pervertintas?
- Kalbame apie aukštojo mokslo masifikaciją, kuri įvyko beveik visose pasaulio valstybėse. Aukštasis mokslas kitoks, nei buvo prieš dvidešimt metų. Šie procesai vertinami nevienareikšmiškai, tačiau tokia yra realybė, įvykęs faktas ir, manau, neišmintinga būtų grįžti atgal ir skelbti, kad aukštasis mokslas vėl turi būti elitinis. Turime įvertinti apie aukštojo išsilavinimo vertę ne tik valstybei, visuomenei, bet ir atskiram žmogui, jo gyvenimo kokybei.
Gyventojai, kurie siekia aukštojo išsilavinimo, elgiasi pragmatiškai. Tyrimai rodo, kad darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu atlyginimas Lietuvoje vidutiniškai pusantro karto didesnis, nei darbuotojų su viduriniu išsilavinimu, o vyresnėse amžiaus grupėse šis kontrastas dar didesnis. Gyventojams su aukštuoju išsilavinimu kur kas lengviau rasti darbą. Skiriasi ir gyvenimo kokybė, aukštasis išsilavinimas turi įtakos net ir gyvenimo trukmei, jis siejamas su didesniu visuomeniniu, politiniu aktyvumu. Norėčiau pridurti, kad šiuo metu besimokančių aukštosiose mokyklose jaunuolių dalis gerokai sumažėjusi. 20 – 24 m. amžiaus grupėje aukštosiose mokyklose studijuoja 39 proc. jaunuolių. Tai jau žemiau, nei ES numatytas siekiamas rodiklis, 40 proc.
Dėl demografinių priežasčių ir patekimui į aukštąsias mokyklas nustatomų barjerų nuo 2012 m. universitetuose studijuojančių studentų sumažėjo 31 tūkstančiu. Yra dar vienas aspektas. Duomenys apie Lietuvos gyventojų su aukštuoju išsilavinimu skaičių kelia abejonių, nes Lietuvoje turime binarinę aukštojo mokslo sistemą, dviejų tipų aukštąsias mokyklas - universitetus ir kolegijas. Aukštojo mokslo sistemos dalimi kolegijos tapo 2000 m., ir formalūs aukštojo mokslo rodikliai iš karto pagerėjo - pakilo ir visuomenės išsilavinimo lygis, ir aukštojo mokslo finansavimas. Tačiau sutinku su profesoriumi Šarūnu Liekiu: tai veikiau primena klastotę. Kolegijoms dažnai net nekeliami mokslo reikalavimai. Tuo tarpu statistikoje kolegijų teikiamas profesinio bakalauro laipsnis nėra atskirtas nuo universitetinio bakalauro.

- Sakoma, kad barjerai įstoti į aukštąsias mokyklas buvo įvesti, siekiant studijų ir mokslo kokybės.
- Kiekvienas universitetas nori, kad į jo auditorijas ateitų kuo geriau paruošti, gabesni studentai. Dabar šitai ėmėsi reguliuoti valstybė, nors tai, kokius studentus priima, visais laikais buvo pačių universitetų reikalas. Priėmimo ribojimas valstybės mastu pateisinamas nebent kalbant apie valstybės finansuojamas vietas. Tačiau ne tai svarbiausia. Pasvarstykime, ką reiškia įvedami barjerai socialiniu požiūriu. Ką jie byloja apie tai, kokią valstybę kuriame?
Dabar ir ministerijos lygmeniu pripažįstama, kad didžiausia Lietuvos švietimo problema – tai didžiuliai skirtumai tarp bendrojo ugdymo mokyklų ir su tuo susiję mokinių pasiekimų skirtumai. Tame interviu netgi įvardinta, kad kai kurios mokyklos yra žalingos moksleiviams. Jei šiuo požiūriu vertintume įvedamus barjerus įstoti į aukštąsias mokyklas, tai jie panėšėja į nepelnytą bausmę kai kuriems mūsų šalies vaikams. Valstybė kai kuriems piliečiams neužtikrina visaverčio vidurinio išsilavinimo, o po to dar užkerta kelią ir į aukštąją mokyklą. Tai – socialinės atskirties, kurią generuoja valstybės politika, schema.
Ir tai dar ne viskas. Manoma, kad apie 40 proc. moksleivių naudojasi korepetitorių paslaugomis. Suprantama, kad korepetitoriai prieinami gaunantiems aukštesnes pajamas. Padedami korepetitorių abiturientai gali labiau tikėtis įstoti į jiems nemokamas valstybės finansuojamas vietas, o tie, kurių tėvai neturi pakankamai pajamų ir lanko prastesnę mokyklą, lieka be nieko. Baigę aukštąją mokyklą gyventojai paprastai gauna aukštesnį atlyginimą, nei tie, kurie liko be aukštojo išsilavinimo. Tokiu būdu ydingas ratas užsidaro.
MOSTA atlikta analizė atskleidė, kad mažų pajamų šeimų vaikai turi pusantro karto mažesnius šansus įstoti į aukštąją mokyklą lyginant su likusių šeimų vaikais. Tyrimas taip pat parodė, kad dėl tokios padėties visų pirma nukenčia regionai. O juk jų atgaivinimas yra dabartinės Vyriausybės prioritetas.
Valstybės gerovė turi būti matuojama ne pagal tai, kaip sekasi turtingiesiems, o pagal tai, kaip pavyksta įveikti socialinę atskirtį. Jauniems žmonėms turi būti suteiktos bent jau lygios starto sąlygos, o siekinys turi būti paremti atsiliekančius. Demokratinėse valstybėse ši problema tik taip turi būti suprantama. Kiekvienoje aukštojo mokslo tarptautinėje konferencijoje, kurioje tenka dalyvauti, viena iš pagrindinių temų tampa socialinė aukštojo mokslo dimensija. Ypač daug dėmesio skiriama aukštojo mokslo prieinamumui. Tuo tarpu Lietuvoje, rodos, sergama elitizmo liga.
Gal sutirštinu spalvas, bet atskirtis laikoma paties žmogaus kalte, net jeigu lygių sąlygų nesudaro ir į užribį stumia, kaip pateikėme pavyzdį, valstybės politika. Lietuvoje skiriamos stipendijos studentams yra nedidelės ir nesudaro galimybių jiems pragyventi. Tai rimta kliūtis studijuoti aukštosiose mokyklose mažų pajamų šeimų jaunuoliams, net jei jie patenka į valstybės finansuojamą vietą. Negana to, įvedami barjerai. Nenuostabu, kad Lietuvos ekonomikos padėčiai gerėjant socialinė atskirtis tik gilėja. Kitaip ir nebus, nes socialinių problemų sprendimas glūdi švietimo sistemoje. Tai rodo dešimtys pavyzdžių daugelyje pažangių valstybių.

- Kokią išeitį siūlytumėte?
- Jokiu būdu nesakau, kad į universitetus turi būti priimami net ir tie, kurie nepasiruošę studijoms. Bet įvesti biurokratinius, grynai mechaninius ribojimus ir taip didinti atskirtį – taip pat ne išeitis. Svarbiausia, turime atsakyti sau, kokia mūsų valstybė. Ar siekiame mažinti socialinę atskirtį, ar esame pasiryžę visiems suteikti lygias galimybes? Jei ši problema bus suprasta ir į ją bus pradėta žvelgti rimtai, tai sprendimo būdų gali būti įvairių.
Žinoma, mes, universitetų žmonės, labiausiai norėtume, kad išsilygintų bendrojo lavinimo mokyklų lygis, ir kad jis būtų pakankamai aukštas. Tačiau greitu laiku dėl suprantamų priežasčių to tikėtis negalima. O kol to nėra, valstybė turėtų sukurti specialias programas, skirtas mažinti atskirtį aukštajame moksle. Daugelyje valstybių veikia vadinamosios parengiamosios (angl. bridging) programos, skirtos parengti aukštojo mokslo studijoms jaunuolius, dėl vienų ar kitų priežasčių neturinčius tinkamų pasiekimų. Galėtų būti suteikta galimybė studijuoti aukštosiose mokyklose turintiems tam tikrą darbinę ar kitokią patirtį, turintiems aukštą motyvacijos lygį jaunuoliams.
Įvairios valstybės, atskiri universitetai turi turtingą panašių problemų sprendimo patirtį. Tereikia ją panaudoti. Pasaulio universitetai lenktyniauja ne patekimo į juos barjerų aukštumu, o įgyvendindami Jungtinių Tautų tvarios plėtros tikslus. Universitetų veikla, studijų procesas pertvarkomas akcentuojant socialinį poveikį visuomenei, socialinę veiklos dimensiją. Dabartinėje Lietuvos Vyriausybės programoje numatyta: „siekdami užtikrinti visų amžiaus ir visuomenės grupių atstovams lygias galimybes siekti aukštojo mokslo studijų, pertvarkysime priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą, atsisakydami išimtinai akademinių kriterijų ir sudarydami sąlygas atsižvelgti į individualius stojančiojo polinkius renkantis mokymosi instituciją ar mokymosi formą“. Sunku pasakyti, kodėl vykdoma politika dažnai turi priešingą kryptį.

- Kaip vertinate švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus pasisakymą, kad Lietuvos universitetų jungtuvės Europoje būtų priskiriamos nesėkmės atvejams?
- Tai realistiškas vertinimas. Labai svarbu, kad ministras prabilo apie esminį dalyką - minėtų jungtuvių paskatas ir vykdymo mechanizmą. Jungimusis buvo mėginama vykdyti valiniu būdu, todėl jie iš esmės buvo pasmerkti nesėkmei. Universitetai vertingi tiek, kiek juose yra akademinės laisvės. Prievarta svetima universitetų dvasiai – akademinė laisvė buvo gerbiama net viduramžiais. Universitetų jungimasis - sudėtingas procesas, kuris paliečia ir dėstytojus, ir studentus, ir platesnę bendruomenę. Europoje ir pasaulyje sukaupta universitetų jungimo patirtis liudija, kad netinkamai tai atliekant kyla didžiulė rizika, mokslinis potencialas ne sutelkiamas, o išsklaidomas ir prarandamas.
Ministras atkreipė dėmesį, kad be bendruomenių įtraukimo, be jų motyvacijos sėkmės negalima tikėtis. O ką jau kalbėti apie tai, kad tokiam procesui turi būti keliami aiškūs studijų bei mokslo kokybės tikslai, kurie turi būti pagrįsti atitinkamu finansavimu. Jungimasis, kurio tikslas lėšų taupymas, turėtų būti vertinamas kaip nesusipratimas. Pažangi patirtis aiškiai liudija, kad į universitetų jungimąsi tenka daug investuoti, o taupymo efekto galima laukti nebent po 5-7 metų.

- Tačiau pradedant aukštojo mokslo reformą buvo aiškiai pabrėžta, kad Lietuvos aukštojo mokslo kokybė nėra tinkama. Tam, kad ji padidėtų, būtina jungti universitetus, panaikinti studijų programų dubliavimą.
- Įdomu tai, kad jūsų minėtos reformos iniciatoriai niekada neapibrėžė, ką jie laiko mokslo ir studijų kokybe. Galima nuspėti, kad jų supratimu kokybė – tai patekimas į aukštesnes vietas universitetų tarptautiniuose reitinguose. Tačiau čia turime suprasti keletą dalykų. Universitetų reitingavimas – tai privačių bendrovių verslai, akademinėje bendruomenėje nevienareikšmiškai vertinami projektai. Kad kiltų reitinguose universitetai turi kryptingai dirbti ir, be kita ko, į tai investuoti. Nemažai investuoti. Reitingų rezultatai labiau koreliuoja ne su studijų kokybe, o su tuo, kiek vienas ar kitas universitetas į tai investuoja. Pažvelgęs į kai kuriuos valdžios dokumentus gali pamanyti, kad universitetų jungimasis savaime kelia pasiekimus tarptautiniuose reitinguose, tačiau toks supratimas yra tolimas nuo realybės.
Dėl studijų programų dubliavimo – tai čia įdomus dalykas. 2009 m., kai ministras Gintaras Steponavičius pradėjo eilinę aukštojo mokslo reformą, buvo pareikšta, kad universitetus į pažangą nuves jų konkurencija. Buvo sukurta sistema, kuri skatino universitetus konkuruoti, kurti naujas studijų programas. Dabar, praėjus dešimčiai metų, kalbama, kad tai bloga praktika, o dėl jos lyg būtų kalti universitetai. Konkurencija dėl vadinamo studentų krepšelio turėjo dar vieną neigiamą aspektą - ji sukėlė įtampą tarp universitetų, kartais - net universitetų viešųjų ryšių kovą. Buvo dirbtinai formuojama nuomonė, kad vienas ar kitas universitetas „nevykęs“. Tačiau greitai tai atsigręžė prieš visus universitetus, prieš visą aukštojo mokslo sistemą. Prasidėjo abejonių Lietuvos aukštojo mokslo kokybe tiražavimas remiantis miglotais, abejotinais kriterijais.
Kartu buvo prarasta svarbi aukštojo mokslo vertybė - universitetų ryšiai, geranoriškas bendradarbiavimas. O tam pažangiose pasaulio šalyse skiriamas itin didelis dėmesys, nes tai sukuria didelę vertę. Kita vertus, aukštasis mokslas yra tarptautiškas kaip jokia kita sritis Lietuvoje.
Vieni universitetai laiko save pranašesniais už kitus, tačiau žvelgiant iš išorės skirtumus tarp mūsų sunku pastebėti, visi sėdime vienoje valtyje, atstovaujame Lietuvos aukštajam mokslui. Tokia realybė - yra tikrai nemažai dėstytojų, kurie dirba tai viename, tai kitame universitete, atitinkamai nesiskiria ir jų dėstymas, mokslo veikla.

- O kaip jūs apibrėžtumėte mokslo ir studijų kokybę?
- Kokybę turime matuoti pagal mūsų šalies poreikius. Jau minėjau, kad žvalgymasis į tarptautinius reitingus – tai biurokratinis, formalus, populistinis kelias. Pažangūs universitetų vertinimai vis dažniau analizuoja universitetų poveikį visuomenei. Vis dėlto išlieka tendencija aukštojo mokslo kokybę sieti su aukštos kokybės publikacijomis. Bet kažkaip nepastebėjau, kad mūsų valdžia skirtų tam dėmesį, kryptingai telktų pastangas, kurtų paramos sistemą. Turime suprasti, kad Lietuvos mokslininkai skelbdami publikacijas tarptautiniuose žurnaluose atsiduria nelygioje padėtyje jau vien dėl kalbos barjero.
Apmaudu, kad iki šiol neišspręsta ir kita problema – vertinimuose neranda vietos darbai, specifiškai aktualūs mūsų šaliai. Pasvarstykime, ar yra gerai, kad nevertinamos publikacijos, monografijos lietuvių kalba, vadovėliai. Dabar norėčiau pakreipti kalbą kiek kita linkme. Universitetai yra sukaupto žinojimo židiniai valstybėje. Daugybė profesionalų, ekspertų yra universitetų žmonės, čia suteikiamas išsilavinimas jaunimui. Šalies išmanumas, inovatyvumas visų pirma kyla iš universitetų aplinkos.
Geri universitetai, blogi – bet juose dirba geriausi Lietuvos profesionalai, geresnių neturime. Užsienio universitetų indėlis suteikiant Lietuvos gyventojams išsilavinimą niekada nesudarys kritinės masės.Šiuo metu Lietuvos ūkis auga, įvertinę gyventojų kvalifikaciją ateina užsienio investuotojai. Atitinkamai dera vertinti ir Lietuvos universitetų lygį.

- Išeitų, Lietuvos valdžia, keldama universitetams reikalavimus, ir pati turėtų atlikti namų darbus?
- Atsakysiu į jūsų klausimą netiesiogiai. Leiskite pratęsti mintį apie mokslo ir studijų kokybę. Kalbėjome apie formalius kokybės kriterijus. Skiriame dėmesį mokslo publikacijoms, profesinei kvalifikacijai, pedagoginiams metodams, tarptautiškumui. Tačiau negalima ignoruoti to, kad studijų kokybė nemenka dalimi priklauso nuo dėstytojo motyvacijos, pasirengimo dėstyti, jo atsidavimo darbui su studentais. Tai sunkiai išmatuojami dalykai, tačiau tai yra akademinio gyvenimo esmė. Ji susijusi su akademine laisve, su kūrybine atmosfera universiteto bendruomenėje. Tačiau yra požymių, kad reformų vykdytojai mokslo ir studijų kokybę nori įdiegti biurokratinio spaudimo universitetams būdu. Europos universitetų asociacijos atliktas tyrimas apie universitetų autonomiją dar 2016 m. atskleidė, kad pagal akademinę autonomiją Lietuva buvo vienoje iš paskutinių vietų tarp Europos šalių. O nuo to laiko padėtis šiuo požiūriu tik prastėjo. Galime kiekvienas sau atsakyti į klausimą ar pagerėjo studijų kokybė, kai dėstytojai nuolat jaučia spaudimą, netikrumą dėl savo ateities. Manyti, kad po momentinių represijų pagerės kokybė – nesusipratimas. Parengti mokslų daktarą minimaliai užtrunka ketverius metus, profesoriai ugdomi dešimtmečiais. Siekti kokybės tai yra vienintelis kelias.

Dėkoju už pokalbį.