Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis paskelbė „naują“ idėją – nuo 141 iki 121 sumažinti Seimo narių skaičių. Parlamentarų skaičiaus mažinimo idėja nuolat keliama jau ne vienus metus. Seniai žinoma, kad tokias idėjas siūlo politikai, kurie neturi kuo daugiau pasigirti rinkėjams. Tai paprasčiausias būdas patraukti jų dėmesį. Ką galima šiuo atveju pasakyti apie V. Pranckietį?

 

Pradėdamas eiti Seimo pirmininko pareigas jis žadėjo, kad stengsis padidinti visuomenės pasitikėjimą parlamentu. To padaryti nepavyko (tiesą sakant, nieko ir nebuvo imtasi). Visuomenės pasitikėjimas Seimu nepasikeitė ir tebėra labai menkas. Kalbėdamas Seimo kadencijos vidurio proga V. Pranckietis pasigyrė, kad per dvejus metus parlamentas priėmė 1100 įstatymų. Tačiau tokį baisų skaičių reikia slėpti, o ne juo girtis. Tai gėdingas įstatyminių pusfabrikačių produkcijos srautas – priimami iki galo neparengti, visapusiškai neapsvarstyti įstatymai, kuriuos tuoj pat reikia taisyti. Ir toks neskaidrus procesas tęsiasi be galo.

 

Lietuvos parlamentas priima turbūt daugiausia įstatymų Europoje. Beveik visi jie – menkai apsvarstyti. Įstatymų leidyboje vyrauja chaosas, suteikiantis pagrindą neskaidriems sprendimams. Nukreipti įstatymų leidybą į tinkamas vėžes nėra jau taip sudėtinga. Tačiau vietoj darbų, kurie pagerintų Seimo darbą ir demokratijos kokybę, einama paprasčiausiu populizmo keliu. Taip, tam tikra Lietuvos žmonių dalis yra už Seimo narių skaičiaus mažinimą. Bet kažin ar kas nors galėtų pagrįsti, kodėl tokia reforma yra tokia svarbia, kad jai reikia skirti tiek dėmesio ir dėl jos verta keisti Konstituciją.

 

Juk jokių pastebimų pokyčių įvykdžius tokią reformą Lietuvos žmonės nepajus. Tad kodėl linkstama taip karštai diskutuoti apie Seimo narių skaičių? Greičiausiai tai yra ne politikos mokslų, o emocinis ir psichologinis klausimas. Žmonės nori tiesiog „atkeršyti“ nemėgstamai valdžiai, padaryti jai ką nors bloga. Už to slypi gilesni dalykai. Nepamirškime, kad parlamentas yra demokratijos simbolis.

 

Nemažai žmonių ne tik norėtų nurėžti dalį Seimo, bet turbūt ir tiesiog panaikinti visą parlamentą („ką išvis tie Seimo nariai veikia, kam jie reikalingi, be jų gyvenimas būtų ramesnis“). Todėl jiems atrodo, kad Seimo narių skaičiaus sumažinimas – jau žingsnis šia kryptimi. Seimo narių, išrinktų pagal partijų sąrašus, klausimas – taip pat nuolat kylanti populistų tema. Vis norima įrodyti, kad tokie Seimo nariai nėra visaverčiai. Tik tam pagrįsti nepateikiama argumentų. Reikia atkreipti dėmesį, kad Seimo narius renkant vienmandatėse apygardose dažnai gali nutikti, kad į

antrą rinkimų turą patenka kandidatai, kartu gavę vos 30 proc. balsų.

 

Į Seimą gali būti išrenkamas asmuo, kurį kaip pirmo pasirinkimo kandidatą mato, pavyzdžiui, vos 15 proc. rinkėjų. Dauguma rinkėjų antrame ture neturi savo kandidato ir net nėra motyvuoti balsuoti. Ir tai – ne vienintelės rinkimų vienmandatėse apygardose neigiamos pasekmės, kurias atsveria rinkimai daugiamandatėje apygardoje. Paradoksas, kad žmonės išsirenka Seimą ir tuoj pat juo nusivilia.

 

Prezidentui Rolandui Paksui viešųjų ryšių klausimais patarinėjęs Aurelijus Katkevičius prisimena, kad per 2002 metų rinkimų kampaniją buvo žaidžiama žmonių emocijomis, naudotasi „tvirtos rankos“ ilgesiu. A. Katkevičius teigia, kad nuo tų laikų niekas nepasikeitė. Manyčiau, kad ne viskas taip blogai. Kai kas gal ir pasikeitė. „Tvirtos rankos“ ilgesys išliko, tačiau daugelis žmonių simpatizuoja ir demokratiniams lyderiams. Tačiau iš tikrųjų demokratiją vertiname nepakankamai. Kad ir kaip būtų keista, tai galima pasakyti ypač apie politikus. Pavyzdžiui, kalbant apie ekonomiką, socialinę apsaugą ar švietimą dažnai kaišiojamas Skandinavijos valstybių pavyzdys. O ar kas nors siūlo paanalizuoti šių valstybių demokratijos funkcionavimo modelį?

 

Juk valdymas, demokratija yra pirminis dalykas, iš kurio išvedama ekonomika ir visa kita. Lietuvoje demokratijos tobulinimo idėjos, jeigu ir randasi, tai tik kaip populizmo apraiškos. Kaip „nemirštanti“ Seimo narių skaičiaus mažinimo idėja ar R. Pakso „blyksnis“ propaguojant tiesioginę demokratiją. Demokratija yra pamatinė Europos Sąjungos (ES) vertybė. Taip, požiūris į ją kinta. Senosios ideologijos, senieji požiūriai ir mechanizmai praranda savo aktualumą. Dinamiškai besikeičiančiame, labai sudėtingame pasaulyje atsiskleidė tradicinių politikų, nuolat reprodukuojamų politinių partijų programų ribotumas. Kai kas pranašauja, kad per artėjančius Europos Parlamento rinkimus įvyks vertybinis poslinkis. Tačiau net ir naujai iškylančios partijos nekvestionuoja pačių rinkimų ir demokratijos, net jeigu ją, kaip Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, vadina „neliberalia“. Demokratijos principų paneigimas valstybėse narėse reikštų ES žūtį. Apžvelgiamoje ateityje to neįvyks.