Įdomu

2019-03-15

Saulius Spurga. Rinkimų laimėtojai ir pralaimėtojai

img-19

Įvyko savivaldybių tarybų rinkimai. Ką galima pasakyti apie jų rezultatus? Pirma, valdantiesiems „valstiečiams“ buvo nušluostyta nosis – subliūško jų lyderio Ramūno Karbauskio pažadai laimėti visus šių metų rinkimus. R. Karbauskis turėjo pagrindą girtis, žvelgdamas į partijų reitingus visuomenės apklausose, tačiau rinkimų realybė pasirodė esanti kitokia – gauta vos 11,16 proc. rinkėjų balsų. Partijai tai rimtas signalas prieš Europos Parlamento ir ypač prezidento rinkimus. „Valstiečiai“ nusileido ne tik konservatoriams (16,05 proc.), bet ir socialdemokratams (13,24 proc.). Antra, dar viena staigmena – palyginti geri Gintauto Palucko vadovaujamos Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) rezultatai.
Pagal savivaldybių tarybose iškovotų mandatų skaičių (264) socialdemokratai beveik prilygsta konservatoriams (267). Tai rodo, koks svarbus veiksnys yra partijos struktūros ir jų įsitvirtinimas atskirose savivaldybėse. Savivaldybių tarybų rinkimuose tai kur kas svarbiau nei pasirodymai televizijos ekranuose ar politikų viešųjų ryšių akcijos kuriant komisijas Seime. Šie rinkimai atskleidė, koks iš tikrųjų yra dviejų socialdemokratinių partijų svoris. Gedimino Kirkilo vadovaujami „socialdarbiečiai“ rinkimuose toli gražu neprilygo LSDP. Kita vertus, paradoksalu, kad LSDP teko patirti ir pralaimėjimo kartėlį, nes partija liko nepastebima didžiuosiuose miestuose, o G. Paluckas Vilniuje dar kartą patyrė triuškinamą pralaimėjimą.
G. Palucko kalbos, esą pralaimėjimas atspindi socialdemokratų dvasią, nes socialdemokratams turi rūpėti bičiuliška partija, o ne jos lyderis, vargu ar ką įtikins. Toks pralaimėjimas gali turėti įtakos artėjančiuose partijos pirmininko rinkimuose, kuriuose vienas favoritų yra Mindaugas Sinkevičius, pasisakantis už atskilusių partijos narių sugrąžinimą ir abiejų partijų susijungimą. Tai reikštų G. Palucko pradėto LSDP atsinaujinimo žygio, kuris pradėjo duoti rezultatų, pabaigą. rečia, daug balsų gavo įvairūs visuomeniniai rinkimų komitetai.
Kiekvienas atvejis – skirtingas, tačiau bendrai paėmus komitetų iškilimo neišeina laikyti demokratijos triumfu. Bet kokia prasminga veikla, juo labiau demokratinė valdymo sistema, turi būti pagrįsta atsakomybe. Tačiau teisės aktuose nustatytos tokios rinkimų komitetų veiklos sąlygos, kad jų atsakomybė yra išplaunama. Ką reiškia jau vien tai, kad rinkimų komitetai nustoja egzistuoti po rinkimų, o dar pridėkime, kad politinėms partijoms ir visuomeniniams rinkimų komitetams nustatomi skirtingi skaidrumo ir atskaitomybės reikalavimai. Nenuostabu, kad šie efemeriški dariniai neretai tampa puikia terpe įvairiems politikos perėjūnams. Toliau delsiant sureguliuoti rinkimų komitetų veiklos sąlygas problema tik didės, tačiau Seimas nesiima jos spręsti. Išties tai klausimas, kuris reikalauja kompetencijos ir įsigilinimo.
Kur kas lengviau skubos tvarka, be jokios analizės paskelbti referendumą dėl Konstitucijos pataisos, keičiant Seimo narių skaičių, nors visų klausimų, susijusių su demokratijos funkcionavimu Lietuvoje, kontekste – tai ne tokia svarbi problema. Ketvirta, ką galima pasakyti apie antrą kartą surengtus tiesioginius merų rinkimus? Jie išryškino nepageidaujamą tendenciją: kur kas daugiau šansų nugalėti turi jau užimantys postą merai. 60-tyje savivaldybių rinkimuose nepanoro dalyvauti 8 pareigas einantys merai. Iš 52 dalyvavusiųjų 16 buvo perrinkti jau pirmajame ture, 31 pateko į antrąjį turą ir tik 5 (mažiau nei 10 proc.) iš karto patyrė pralaimėjimą. Savivaldybėse, ypač mažose, yra geros sąlygos įsigalėti savotiškam mero „asmenybės kultui“, nes nuo mero priklauso įvairios įstaigos, verslas, jam paklūsta ir informacinė erdvė. Pagal seną tvarką, kai merus rinkdavo savivaldybių tarybos, kaita buvo labiau tikėtina. Kita vertus, tiesioginius merų rinkimus galima vertinti palankiai, nes savivaldos rinkimai įgijo daugiau prasmės. Rinkėjai turi pasirinkimą, gali vertinti merų veiklą.
Tai bene vienintelė įtaka, kurią piliečiai gali daryti savivaldoje. Sistema tokia, kad „savivalda“, deja, liko tik žodis. Apie kokią savivaldą, pavyzdžiui, galima kalbėti didžiuosiuose miestuose? Savivaldybės administracija – tai tolima įstaiga su būriu valdininkų, kurie sprendžia problemas paprastam gyventojui nežinomais motyvais. Šį bei tą apie savivaldybės darbą galima sužinoti nebent iš žiniasklaidos. O tarybų nariai? Ar rinkėjai juos bent pažįsta, nutuokia apie jų darbus? Taryba yra tam tikra valdymo institucija, bet jos ryšys su gyventojais nenustatytas. Taigi net ir Lietuvos savivaldoje demokratija yra grynai procedūrinė, pavadinčiau, rudimentinė. O būtent savivaldos grandyje demokratijos kokybė yra itin svarbus veiksnys, jei kalbame apie galių piliečiams suteikimą ir šalyje tvyrančią nuotaiką.
Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt