Įdomu

2019-07-17

Saulius Spurga. Ar stojimo balas į universitetus yra Lietuvos švietimo sistemos alfa ir omega?

sauliusspurga2

Prieš keletą metų Švietimo ir mokslo ministro įsakymu buvo įvestas minimalus konkursinis balas stojantiems į aukštąsias mokyklas. Iš pirmo žvilgsnio tokiai priemonei būtų galima tik pritarti: koks dėstytojas nenorės, kad į auditoriją ateitų geriau pasirengęs studentas? Naujausia žinia – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija siūlo minimalius reikalavimus stojantiesiems įtvirtinti įstatymu. Vis dėlto kyla klausimas, ar tai atliekama ne pernelyg skubiai. Civilizuotas tokių priemonių įvedimas reikalautų, kad būtų išanalizuota jau turima kelių metų patirtis ir atlikta galimų pasekmių prognozė. Tačiau to nėra padaryta.

Minimalus balas - ne vien gėris
Iš atskirų duomenų galima spėti, kad minėtas minimalaus konkursinio balo stojantiesiems įvedimas turėjo nevienareikšmių pasekmių. Kelis kartus išaugo po vidurinės mokyklos baigimo mokslo netęsiančių jaunuolių skaičius. Sparčiai kritus stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičiui (o tai sutapo su demografine duobe) apskaičiavimai rodo, kad ateityje Lietuvoje pritrūks kvalifikuotų darbuotojų, kurie pakeistų išeinančius į pensiją dabartinius darbuotojus.
Šie duomenys verčia suklusti ir atidžiau apsvarstyti problemą. Nėra įvertinta, ar iš tikrųjų tos vienintelės priemonės, minimalaus konkursinio balo įvedimas, taip jau padidino studijų kokybę, kurios užtikrinimas yra sudėtingas, kompleksiškas procesas – ar čia nebuvo nueita lengviausiu keliu, sprendžiant problemas kai kurių visuomenės narių sąskaita. Įstatymu įvedami minimalūs reikalavimai būtų taikomi ir valstybės finansuojamoms (VF), ir valstybės nefinansuojamoms (VNF) studijų vietoms.Pastarosioms minimalų konkursinį balą iki šiol nustatydavo pačios aukštosios mokyklos. Tad siūlomos įstatymų pataisos – tai gana ryškus pokytis, kuris gali turėti rimtų socialinių pasekmių.
Keli žodžiai apie pačias pataisas. Švietimo įstatymo pataisomis graduojamas vidurinis išsilavinimas: jam nustatomi aukštesniojo, pagrindinio ir patenkinamo pasiekimų lygiai atskirai metiniams vertinimams ir brandos egzaminams. Pateikiamame Mokslo ir studijų įstatymo projekte siūlomi gerokai aukštesni nei galiojančiame įstatyme nustatyti reikalavimai stojantiesiems į universitetus.
Vietoj šiuo metu privalomo vieno įvedami trys valstybiniai brandos egzaminai: lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos (išskyrus stojantiems į menų studijas) ir paties stojančiojo laisvai pasirenkamą. Be to, šių egzaminų įvertinimų aritmetinis vidurkis turės būti ne žemesnis nei pagrindinis vidurinio ugdymo programos dalykų pasiekimų įvertimų lygis. Dar vienas minimalus reikalavimas – brandos atestate nurodytų dalykų metinių įvertinimų aritmetinis vidurkis taip pat turi būti ne žemesnis nei pagrindinis vidurinio ugdymo programos dalykų pasiekimų įvertimų lygis.

Paradoksas: valstybės nefinansuojamos vietos – mažiau pasiturinčių šeimų studentams
Padidinti ir įstatyme įtvirtinti minimalūs reikalavimai ypač paliestų ketinančius studijuoti VNF vietose. Tai sumažintų studijų prieinamumą Lietuvoje. Kaip atskleidė praėjusiais metais Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro MOSTA atliktas tyrimas, įstoti į VF vietas aukštosiose mokyklose kelis kartus didesnę galimybę turi jaunuoliai iš labiau pasiturinčių šeimų. Šiomis dienomis Vyriausybės išplatintoje informacijoje randame, kad tik 28 proc. neturtingiausio šalies šeimų penktadalio vaikų pasiekimai santykinai geri, o turtingiausiose šeimose 70 proc. vaikų pasiekia tokį lygį.
Dėl šios priežasties žemo socioekonominio statuso moksleiviams dažniausiai lieka mažiau prestižinės studijų programos ir VNF vietos. Beje, menkesni žemo socioekonominio statuso moksleivių pasiekimai yra nulemti ne jų mažesnių gabumų, o valstybės sudarytų sąlygų. Galima pacituoti minėtą MOSTA tyrimą: „Žemo socioekonominio statuso moksleiviai lankė mokyklas, kuriose didesnė žemo socioekonominio statuso moksleivių koncentracija, labiau paplitęs probleminis elgesys, siūloma mažiau popamokinės veiklos galimybių, magistro ir aukštesnį laipsnį įgiję mokytojai sudaro mažesnę dalį. Kaip patvirtino tyrimas, visi šie veiksniai turi neigiamos įtakos moksleivių pasiekimams“.
Galima pridėti, kad didelei daliai aukštesnio socioekonominio statuso moksleivių yra samdomi korepetitoriai. Todėl galų gale aukštesnio socioekonominio statuso studentai paprastai mokosi vietose, finansuojamose mokesčių mokėtojų, o žemesnio socioekonominio statuso studentai už studijas moka patys.
Padėtis ganėtinai skandalinga: Lietuvos švietimo sistema yra užprogramuota didinti socialinius skirtumus, kuriuos lemia žmonių kilmė. Švietimo sistema turėtų būti veiksmingu instrumentu, skatinančiu visuomenės darną, tačiau Lietuvoje ji ne tik nesukuria lygių galimybių, bet, priešingai, dalį žmonių nustumia į užribį. Tačiau vis dėlto šiuo metu žemo socioekonominio statuso abiturientams bent jau išlieka galimybė siekti aukštojo mokslo įstojus į VNF vietas.
Svarbu pažymėti, kad MOSTA tyrimo duomenimis, įstoję į aukštąsias mokyklas tokie studentai studijuoja ne blogiau, nei aukštesnio socioekonominio statuso. Naujoji tvarka dar daugiau apribotų jaunų žmonių galimybes išsiveržti iš uždaro atskirties rato.

Dviejų Lietuvų jau net nepastebime
Lietuvos studentų sąjunga iš principo pritaria kartelės įstoti į aukštąsias mokyklas VF ir VNF suvienodinimui, tačiau vis dėlto mano, kad tai galėtų būti įgyvendinta tik suvienodinus mokymosi lygį vidurinėse mokyklose. Kuo skubiau dėti pastangas suvienodinant šį lygį rekomenduoja ir MOSTA minėto tyrimo išvadose. Tokios yra rekomendacijos ir norai, tačiau žinome, kad tas suvienodinimas vyksta lėtai - jeigu išvis vyksta. Tad tuo požiūriu suvienodinti minimalius reikalavimus pasišauta per anksti.
Atrodo, kad dvi Lietuvos, skirtis tarp jų mums tapo tokia įprasta, kad jos net nepastebime, o jos gilinimas jau tapo natūraliu, savaime suprantamu dalyku. Užsienyje dirbantys gydytojai lietuviai neseniai paskelbę atvirą laišką atkreipė dėmesį į tai, kad esama didelės atskirties sveikatos paslaugų prieinamumo srityje. Mes, gyvendami čia, Lietuvoje, to tarsi ir nepastebime – apie tai neskelbia žiniasklaida, politikai apie tai nekalba net per rinkimų kampanijas. Lygiai tas pats ir švietime.
Socialinė aukštojo mokslo dimensija yra reikšminga Bolonijos proceso dalis, o aukštojo mokslo ekspertai įspėja, kad būtų ydinga, jei universitetams vaikantis reitingų būtų užmirštas socialinis universitetų veiklos aspektas. Čia galima tik pridurti, kad universitetų reitingai, pasak žinomo aukštojo mokslo eksperto Jamilo Salmi, yra fake news (netikros naujienos), o socialinė atskirtis – reali tikrovė. Juk akivaizdu, kad ne, pavyzdžiui, vaiko pinigų klausimas, o švietimo prieinamumo problema yra esminė, vertinant struktūrines atskirties ir skurdo problemas šalyje, jau nekalbant apie tai, kad talentingi žmonės, negalintys realizuoti savo galimybių, reiškia ne tik asmeninį nusivylimą, bet ir praradimą visuomenėje bei ekonomikoje.

Planai buvo kitokie
Verta prisiminti, kad maždaug prieš metus valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis kalbėjo, kad rengiamasi priėmimą į aukštąsias mokyklas vykdyti atsižvelgiant ne į brandos egzaminų rezultatus, o į 11 ir 12 klasių moksleivių pažymių vidurkius, nes tokia praktika įprasta Europoje. Ta proga buvo diskutuojama apie ugdymo vidurinėse mokyklose filosofiją: moksleiviai turėtų mokytis, o ne ruoštis egzaminams. Įdomu, kad tuo metu, prieš metus, Švietimo ir mokslo ministerija, planuodama mokomųjų metinių įvertinimų vidurkį, kalbėjo apie tai, kad bus vertinamas pasirinktų geriausiai vertinamų penkių dalykų iš privalomų aštuonių vidurkis. Tokiu būdu būtų kur kas geriau įvertinami individualūs moksleivių gabumai ir polinkiai, sumažinama atskirų mokytojų subjektyvaus vertinimo įtaka.
Ministerija kūrė planus pasiekimų vertinime įvesti brandos darbą, moksleivių kaupiamuosius balus, jų neformalių kompetencijų įvertinimą. Tai kur kas pažangesnės idėjos, nei tas modelis, kurį regime pateiktame įstatymo projekte. Šiuo įtvirtinamas moksleivių niveliavimas, pasiekimai vertinami pagal vieną kurpalių, moksleiviai suskirstomi į grupes ir mokyklos baigimo momentu jiems nustatomos skirtingos ir nepakeičiamos karjeros bei gyvenimo perspektyvos.

Su Suomija jau ne pakeliui
Apribota būtų ir sena bei visuotinai pripažįstama autonominė universitetų teisė patiems pasirinkti studentus. Verta susimąstyti, į kokį pasaulį mus veda siūlomos įstatymų pataisos – į ateitį ar į gūdžią praeitį. Juk dar taip neseniai kaip pavyzdys buvo teikiama pažangi Suomijos bendrojo ugdymo sistema, žavėtasi ja, norėta į ją lygiuotis, ten buvo siunčiami stažuotėms mokytojai. Kalbėta, kad formalus vertinimas jau atgyveno, nes svarbesnis yra ugdomo jaunuolio visuomeninis aktyvumas, kūrybiškumas, kritiškas ir savarankiškas mąstymas, gebėjimas mokytis pačiam, polėkis atrasti ir tobulėti, praktinis žinių pritaikymas.
Pastebėta, kad to itin stinga Lietuvos moksleiviams ir tai vertinta kaip Lietuvos švietimo sistemos trūkumas. O juk Suomijoje moksleiviai nelaiko egzaminų, neatlikinėja jokių standartizuotų testų.
Tuo tarpu teikiamos aptariamų įstatymų pataisos spraudžia į rėmus, kalba apie vertinimą, vertinimą ir dar kartą vertinimą, nuo kurio priklausys jaunuolio ateitis. Sparčiai besikeičiantis pasaulis, 4-oji pramonės revoliucija reikalauja naujo požiūrio į švietimą. Daugelyje valstybių švietimo sistemos tampa lankstesnės, labiau atsižvelgiančios į kiekvieno individo gebėjimus. Informacija yra lengvai prieinama ir visur yra jos perteklius, todėl jos atkartojimas nebėra vertybė, kaip nebėra vertybė ir išmankštintas gebėjimas atsakyti į testų bei egzaminų klausimus. Tačiau akivaizdu, kad Lietuva juda priešinga kryptimi. Galų gale, kaip griežtos patekimo į universitetus sąlygos dera su mokymosi visą gyvenimą koncepcijomis, kvalifikacijų pripažinimo principais?
Tose Europos valstybėse ir universitetuose, kur keliami formalūs reikalavimai patekti į aukštąjį mokslą, visada esama ir alternatyvaus kelio, kai vertinama stojančiųjų darbo patirtis, motyvacija, visuomeninė veikla, įvairūs pasiekimai, o kartais - ir tam tikra socialinė kilmė. Tvirtai įstatyme išrašyti minimalūs reikalavimai užkirs tam kelią. Taip pat bus apribotos galimybės kurti ir realizuoti daugelyje valstybių įgyvendinamas vadinamąsias parengiamąsias (angl. bridging) programas, skirtas parengti aukštojo mokslo studijoms jaunuolius, dėl vienų ar kitų priežasčių neturinčius tinkamų pasiekimų. Juk jeigu metinis vertinimų vidurkis menkas, tai ir gerai išlaikyti egzaminai nepadės - būtų būtina iš naujo išeiti visą vidurinės mokyklos programą. Švietimo politikai Lietuvoje visada kalbėjo, kad reikia atverti alternatyvias galimybes patekti į aukštąjį mokslą, tačiau šiomis pataisomis, panašu, einama priešingu keliu.
Docentas Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto vicerektorius. Komentaras publikuotas portale 15min.lt