Renginiai ir įvykiai

2017-08-23

Romano Borisovo akvarelių paroda „Gotikinis skliautas sulaukėjusiame kraštovaizdyje“

romano-borisovo-paroda-9488 Apie Romano Borisovo kūrybą ir parodą rašo žurnalistas Vidmantas Valiušaitis

Sorbonos universiteto auklėtinis, pirmasis diplomuotas prieškario nepriklausomos Lietuvos menotyrininkas dr. Jonas Grinius (1902-1980), po Antrojo pasaulinio karo gyvenęs Vokietijoje, 1934 metais savaitraštyje Naujoji Romuva paskelbė straipsnį Žudančios abstrakcijos mene. Jis kritiškai vertino to meto lietuvių dramaturgų pastangas prabilti į žiūrovus visuotinumo siekiančiais simboliais, alegorijomis, abstrakcijomis. Menininkas, ėmęsis didelės problemos ir „besistengiąs ją išspręsti beveik ontologine prasme", yra priverstas vaizduoti „ne pačius dalykus, bet jų esmę, [...] griebtis pačių bendriausių realybės apraiškų, schemų, sutartinių ženklų, dirbtinių simbolių ir alegorijų." Tačiau siekti visuotinimo ir bendrumo, pasak Griniaus, - matematikos, filosofijos ir apskritai mokslų tiesos požymis. Meno tiesai reikalingas konkretumas, individualumas, emocinė kūrinio ir jį reflektuojančio žmogaus sąsaja. Ir tai būdinga visoms meno rūšims.
Ai man, sakytų Vaižgantas, kaip toli abstrakcijų linkme nuėjo menas nuo tų laikų! Reikšminga šiuolaikinio meno dalis jau yra atitrūkusi nuo turinio, prasmės, estetinių kategorijų, emocinio ryšio su žmogumi, baigia išsivaduoti iš formos, žanro rėmų, pastebimi bandymai atsisakyti klasikine prasme suprantamo profesionalumo. Menas pamažu tampa reiškiniu, kurio vertę nulemia vienintelis kriterijus - sumokėti pinigai. Kitaip tariant, šiuolaikinis menas jau ne grožio, gyvenimo refleksijos ar estetinių kategorijų dalykas, o vien tai, kas gali būti priemonė atkreipti masinės auditorijos dėmesį. Ir tuo pat metu ją įtikinti, kad tą dėmesį patraukęs dalykas yra menas.
2008 metų rugsėjo 15-16 dienomis, kai Niujorke buvo skelbiamas banko „Lehman Brothers“  bankrotas, Londone Sotheby's aukcione Damienas Hirstas pardavė 223 savo darbus už 121,62 mln. Eurų. Tarp jų - negyvų drugelių, ryklių ir formaldehido dujų pripildytose dėžėse sudėtų veršelių kolekcijos. Didžiausia kaina - 11,3 mln. eurų - sumokėta už lentynėlę su vaistų buteliukais.
Lietuvių menininkai jau irgi bando jėgas panašaus žanro kūryboje, nors milijonų jiems niekas nemoka ir, panašu, artimiausioje ateityje nemokės. Kaip tik dėl to Romanas Borisovas man daro įspūdį - jis eina prieš srovę. Su buteliukais neprasideda. Eina prieš vyraujančias tendencijas šiuolaikiniame mene tiek savo kūrybos pobūdžiu, tiek išraiškos priemonėmis, tiek asmenybės žvilgsniu į supantį pasaulį.
Kai modernistai prieš gerą šimtmetį mėgino išjudinti nusistovėjusias ir stabarėti linkusias meno formas, stereotipų laužymas ir naujų išraiškos priemonių paieška buvo pažangus reiškinys. Tai pagreitino kraujo cirkuliavimą meno pasaulyje, iškėlė originalių talentų, praplėtė meno sampratos ribas. Kai modernizmas ir postmodernizmas pasiglemžė jau beveik visą meno teritoriją, net ir Fluxus kūryba paversta jo sumanytojo antipodu bei didelio verslo dalimi, Romano Borisovo „kūrybinė rezistencija“ prieš vyraujančias tendencijas tampa originali ir prasminga.
Vien šios parodos pavadinimas „TAIP AŠ ŽIŪRIU: Europos kultūra per griuvėsių prizmę" verčia su pagarba atsigręžti į autorių. Ne kiekvienas drįstų savo kūryba taip atvirai pareikšti, kad į europinį kultūros paveldą jis žvelgia būtent „taip." Pirma mintis, kuri man atėjo į galvą pamačius parodos plakatą ir perskaičius jos pavadinimą, - kur man tai girdėta, iš kur tas kamertonas ataidi? Sutelkęs atmintį prisiminiau. 1520 metų balandžio 18 dieną į Saksonijos Vormso miestą buvo iškviestas ir stojo prieš monarchą Karolį, Šventosios Romos imperatorių, valdantį didžiulę imperiją, paprastas vienuolis, rūdkasio sūnus Martynas Liuteris. Jį kvotė Tryro arkivyskupo pavaldinys Ekas. Pastatę prie knygų šūsnies paklausė, ar tai jo knygos. Mirties grėsmės akivaizdoje savęs neišsižadėjo: „Tai liečia Dievą ir Jo žodį. Nuo to priklauso sielų išganymas." Ir vėliau pridūrė: „Čia aš stoviu. Negaliu kitaip." Šia paroda ir visa savo kūryba Romanas Borisovas parodo „kur jis stovi, kaip žiūri".
O „stovi" jis universalių vertybių, humanistinių idealų, prasmės nenustojusio, profesinį meistriškumą puoselėjančio meno pusėje. Nesu menotyrininkas ir nepretenduoju į Romano Borisovo meninio pasaulio aiškinimą, jo kūrybos vertinimą. Kalbu kaip paprastas žiūrovas, užsukęs pasižiūrėti parodos. Mane šios akvarelės verčia akimirkai sustoti. Kartais beveik stveria už skverno, reikalauja įsižiūrėti. Norom nenorom susimąstai.
Išnyra fragmentai didingos kultūros. Jau dingusios, nugrimzdusios nebūtyje. Judinančios kraują. Stojasi prieš akis pasaulis, kurio nebėra, bet kuris yra. Yra kūrėjo ir žiūrovo vaizduotėje, nors nėra realybėje. Būtent tai, man regis, ir yra Romano Borisovo meno tiesos žavesys, patrauklumas. Jis ima vieną kurią istorijos ūkuose dingusios realybės fragmento nuolaužą, ją stilizuoja, „perleidžia" per savo pergyvenimų prizmę ir tveria naują, reliatyvią meninę tikrovę. Ir jo stilizuotoje realybėje dažnai pasirodo glūdinti filosofinės vertės problema. Net jei žmonės paveiksluose ir nevaizduojami. Tarkime, šventovės griuvėsiai. Išlikę raudonų plytų gotikinės arkos skliautai. Viduje sniegas, akmenys. Pro buvusių vitražinio lango ir pjaustytų vartų tuščias ertmes šviečiasi medynai, sulaukėjusio kraštovaizdžio fragmentas. Salta. Nejauku. Vieniša. Varnos siluetas. Autoriaus parašas: „Merūniškės. Kadaise seniausia, Melno taiką menanti gyvenvietė. Gotikinė ir renesansinė bažnyčia, statyta 1695-1710 m. Sudeginta 1945 m. Seniau čia eidavo žmonės bendrauti su Dievu. Dabar čia nei šunų, nei kačių, tik varnos, kaip ir anksčiau, tupi medžių viršūnėse. 2009 m. gruodžio 28 d."
Atrodytų, kas gi čia ypatinga - pastato griuvėsiai. Bet pro tuos griuvėsius Romano Borisovo širdis, protas, vaizduotė ir talentas leidžia prasišviesti šimtmečiams. Kyla prieš akis 1422 metų rugsėjo 27-oji, kai kariuomenės stovykloje prie Melno ežero Livonijos ordinas pasirašė sutartį su Jogaila ir Vytautu atsisakydamas bet kokių teisių į Žemaitiją. Magistrui paprašius taikos Jogaila ir Vytautas sutiko, nors Klaipėdos kraštas ir didelė lietuvių gyvenama Rytų Prūsijos dalis liko Ordino žinioje. Susijungusioms Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėms nusiaubus Rytprūsius Ordinas buvo nepajėgus kovoti atvirame lauke ir užsidarė pilyse. Bet akmeninės pilys buvo per kietas riešutas net ir suvienytai lietuvių ir lenkų kariuomenei...
Paskui matai ženklus beveik penkių šimtmečių kultūros, kurios apsuptyje brendo pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuviška gramatika, pirmasis lietuviškas Biblijos vertimas, pirmasis europinės reikšmės lietuviškas grožinės literatūros kūrinys... Ir pagaliau data, ženklinanti Rytų Prūsijos kultūros „titaniko" susidūrimo su ledkalniu akimirką. Jos fragmentų liekanos, nuskendusios daugiau kaip pusės šimtmečio istorinio laiko gelmėse, byloja mums iš Romano Borisovo akvarelių. Nelyginant garsusis amerikiečių okeanografas Robertas Ballardas, nuskendusio „Titaniko" atradėjas, Romanas Borisovas nardo savo vaizduotės batiskafu istorijos gelmėse. Kelia į vandens paviršių nugrimzdusios tikrovės fragmentus ir dėlioja iš jų dramatišką praeities ir dabarties susitikimo mozaiką. Jis labai dinamiškai ir emocionaliai išgyvena dalykus, kurie perkeitė milijonų žmonių likimus. Tikri, meno kūriniai kaip tik ir atskleidžia kurį nors žmogui brangų realybės aspektą. „Nors meno tiesa yra dalinė tiesa, nors ji dažniausiai teatskleidžia tik vieną kitą plačiai suprastos tikrovės aspektą, tačiau ji gali kartais paliesti giliau negu pati tikrovė", - teigia Jonas Grinius. Romano Borisovo kūryba būtent tai, mano nuomone, ir patvirtina.