Įdomu

2018-12-21

Rima Urbonaitė. Perversmų „baubai“

img-82

Kalbos apie perversmus ir grėsmes politikos padangėje – ne naujiena. Politika tikrai turi mažai ką bendra su ramybe ar stabilumu – „sostų karai“ čia niekada nesibaigia. Net tai, kas, regis, stebina šiandien, prisiminus netolimą praeitį, priverčia tik suprasti, kad kai kurie dalykai nesikeičia. Ne pirmą kartą matome politikus, gana ciniškai žvelgiančius į protestuotojus ir laidančius frazes, dėl kurių apima ir svetimos gėdos jausmas, ir pyktis. Kalbos apie perversmus ir grėsmes politikos padangėje – ne naujiena. Politika tikrai turi mažai ką bendra su ramybe ar stabilumu – „sostų karai“ čia niekada nesibaigia.
Net tai, kas, regis, stebina šiandien, prisiminus netolimą praeitį, priverčia tik suprasti, kad kai kurie dalykai nesikeičia. Ne pirmą kartą matome politikus, gana ciniškai žvelgiančius į protestuotojus ir laidančius frazes, dėl kurių apima ir svetimos gėdos jausmas, ir pyktis. Dar visai neseniai Algirdas Butkevičius nedrįso išeiti pasikalbėti su jaunimu, protestavusiu prie Vyriausybės dėl naujo Darbo kodekso.
Profesinėms sąjungoms irgi bandyta lipdyti rusišką banderolę. O tuometė Seimo pirmininkė Violeta Graužinienė buvo pareiškusi, kad jaunimui gerai būtų pagulėti ant kieto grindinio. Ir vienintelis paaiškinimas, kodėl tuo metu nekilo skandalas, – jau švietė Seimo kadencijos pabaiga. Nors reikėjo (ir dar kaip reikėjo!) reaguoti ir reikalauti bent atsiprašyti, o gal net atsistatydinti. Tai, kad politikai nejaučia jokios atsakomybės už savo žodžius, kad manipuliuoja būtomis ir nebūtomis grėsmėmis, – to nebaudžiamumo pasekmė. Jau antra savaitė vėl murdomės naujienose apie perversmus, neaiškias pažymas, bandome sužiūrėti, kas gavo, kas negavo to popierėlio, kas jame parašyta, kas ir kaip jį perskaitė. Tai, jog Seimo pirmininkas nieko ypatinga neįžvelgė, o Ramūnas Karbauskis aiškina, esą „baisu“, irgi kelia klausimų – gal egzistuoja ne viena pažyma? Nestebintų faktas, kad Seimo pirmininkas atribojamas nuo kai kurios informacijos ir gauna tiek, kiek minimaliai priklauso pagal einamas pareigas. Deja, šis postas tapo „kartoninis“, jis jau seniai nėra „vienas iš trijų“ tikrąja to posakio prasme. Tačiau šioje istorijoje baltų dėmių tikrai netrūksta.
Nereikia ypatingų žinių, kad suprastum ir tai, jog kiekviena vidine šalies problema gali naudotis tie, kuriems chaosas mūsų valstybėje, pasitikėjimo valdžios institucijomis griūtis visada bus siekiamybė.
Todėl logiška, kad tiek premjerai, tiek prezidentai visuomet kreipsis į tarnybas kilus nors ir menkiausiems klausimams. Vis dėlto keista būtent tai, jog teisę kreiptis ir pradėjo ginti pats premjeras bei jo kolegos. Keista, nes tokios teisės niekas net nekvestionavo, problema slypėjo pačiame viešame pareiškime, kurio apskritai turėjo nebūti, kol negauti atsakymai ir nėra su atsakingomis tarnybomis suderintos strategijos, ką visuomenei reikia žinoti, o ko – ne. Logika tūnojo kažkur kamputyje. Bet istorija nesibaigė pareiškimu, kad saugumu susirūpinęs premjeras kreipėsi į atsakingas į institucijas. Jis pats į visa tai dar įvėlė konservatorius. Jei tai būtų buvęs tradicinis pasakymas, nuostabos tikrai nebūtų kilę. Juk retai galima išgirsti „valstiečių“ lyderių komentarų, kuriuose jie nepaminėtų konservatorių, – kartais tai jau atrodo net ne visai adekvatu. Beje, tik po pusės dienos pasirodė premjero paaiškinimas, kad konservatoriai toje pažymoje neminimi. Tačiau tai jau nesustabdė įsibėgėjusio traukinio. Tapo aišku, kad viskas dar tik prasideda, o gero šioje istorijoje bus mažai arba visai nebus. Ir istorija nesibaigia.
Vos prieš kelias dienas premjeras vėl prabilo apie mistines prielaidas, vėl leido suprasti turintis kažin kokių duomenų apie konservatorius, nors tai paneigiančius pareiškimus paskelbė tiek prezidentė, tiek Valstybės saugumo departamento vadovas. Serialų kūrėjai čia galėtų pasimokyti išlaikyti intrigą. Tuo metu premjeras sukuria dar daugiau dramos. Komentuodamas Algirdo Paleckio sulaikymą, jis pabrėžia, kad pastarojo bendražygis buvo ir Gintautas Paluckas. Jei jau pakanka tokio fakto, kodėl neminima ir to, kad A. Paleckis buvo Lietuvos socialdemokratų partijoje greta Gedimino Kirkilo, Juozo Bernatonio, kurie dabar – „valstiečių“ bendražygiai. Daugelis šioje istorijoje, priklausomai nuo to, kurią šalį palaiko, bus įsitikinę, jog viską supranta ir jau žino. Tačiau problema yra būtent tai, kad jokios informacijos, kuri leistų daryti rimtas ir pagrįstas išvadas, mes neturime, o Vyriausybės vadovas jos nepateikia. Jei premjerui rūpėtų valstybės saugumas, tikrai sveikintume, bet tai, kas vyksta dabar, saugumo nestiprina. Kilusi isterija sulig kiekvienu ministro pirmininko ir konservatorių lyderių pareiškimu tik įgauna pagreitį.
Ir konservatorių vadovo reakcija, kreipiantis į Molėtų observatorijos darbuotojus, šmaikštaujant, kad jie neprivalo atsakyti į premjero klausimus, galiausiai reikalavimai atsiprašyti tikrai nemažina įtampos, priešingai, tik dar labiau didina. Taip, premjeras išprovokavo, tačiau tokia gynyba kol kas atrodo keistoka. Dar blogiau, kad į visas viešas batalijas įveltos institucijos, kurioms reikėtų dirbti tyliai, o jų vadovai neturėtų būti naujienų laidų žvaigždės ir atsakinėti į klausimus, į kuriuos negali atsakyti. Isterija sukelta. Gandų – gausybė. Tačiau vis dar nieko nežinome. Tik tai, kad politikai ginklų nesirenka, jie naudojasi viskuo, kas įmanoma. Gal kas nors ir pasididins reitingus, pabandys paveikti ir mobilizuoti rinkėjus, bet vargu ar kas prisiims atsakomybę už tai, kad šiandien saugumo turime mažiau.
Rima Urbonaitė yra Mykolo Romerio universiteto politologė. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt