Įdomu

2011-10-12 07:00:00

Pažintis su Eduardo Andrė parkais

1-tituline-img36673     Šiais metais minimos žymaus kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė 100-osios mirties metinės. Ta proga vyksta daugybė renginių. Lietuvoje yra keturi E. Andrė kurti parkai: Palangoje, Lentvaryje, Užutrakyje ir Trakų Vokėje. Tad prasidėjęs spalis išviliojo grupelę MRU darbuotojų pasižvalgyti po greta Vilniaus esančius rudens nuspalvintus parkus.
    Šeštadienis. Nepabūgusieji niūrokos orų prognozės pamažu renkamės prie Universiteto. Kiek užtrukę, pajudame per Vilnių, pakeliui pasiimame mūsų kelionės vadovę – E. Andrė parkų žinovę – Vaivą Deveikienę. Neprabėga nė pusvalandis ir mes jau prie pirmojo parko mūsų lankytinų sąraše.
Trakų Vokės parkas – jauniausias iš visų E. Andrė Lietuvoje kurtų kūrinių, jis pabaigtas 1900 m. ir užima 23 ha. Pro kadaise įspūdingus neogotikinius vartus patraukiame link XIX a. rūmų, kurių šeimininkas buvo Jonas Mykolas Tiškevičius. Pastatas atrodo ganėtinai apleistas, pro langus pasidairome į mažutę oranžeriją ir patraukiame į parką. Reljefas čia kalvotas, stabtelime pasigrožėti atsiveriančiu vaizdu nuo baliustrados ir leidžiamės takeliais žemyn link trijų kaskadomis sujungtų tvenkinių. Apžiūrime kortų staliuką. Einant toliau, dešinėje lieka apgriuvę plytiniai parko tvoros stulpeliai. Kiek žemiau randame akmeninius laiptelius, kurie atveda iki iš akmenų sumūrytų baseinukų. Anais laikais iš čia į tvenkinius tekėjo šaltinio vanduo. Dvaro klestėjimo laikais, tvenkiniuose buvo auginamos įvairios žuvys. Pasigrožėję kriokliukais, atrandame parko šiaurinius neoklasicistinius vartus. Pro juos buvo einama į senąją geležinkelio stotelę. Sugrįžtame prie dvaro ir dar aplankome koplyčią – mauzoliejų. Toliau randame įvairių šiuolaikinių skulptūrų iš metalo ir akmenų, prieiname Trakų Vokės bendruomenės namus. Dar vienas dėmesį patraukęs objektas – vandens bokštas. Kažkada tarnavęs ir kaip varpinė bei stebėjimo vieta. Gerai nusiteikę vietiniai mielai papasakojo ir apie jų kieme išlikusią dvaro ledainę. Apėję aplink dar pažvelgėm pro vakarinius vartus, vedančius reprezentacine alėja link rūmų. Toliau keliaujame į Lentvarį, kur laukia pažintis su antruoju E. Andrė šedevru.
Pervažiavę siauru keliuku tarp Lentvario ežero ir tvenkinio, mašinų stovėjimo aikštelėje randame mūsų laukiančią dar vieną E. Andrė parkų entuziastę Rasą Puzinienę. Tad čia turime net dvi gides, puikiai išmanančias kiekvieną dvarvietės kampelį. Pažintį su parku pradedame nuo nuostabaus neogotikinio dvaro aplinkos. Liūdna, kad toks pastatas nyksta, ant stogo jau pradėjo augti net medeliai. Vadovės parodo senas nuotraukas, kad galėtume palyginti vaizdus parko gyvavimo pradžioje ir dabar. Viskas taip pasikeitę per tą šimtmetį! Patraukiame į patį 21 ha. parką, suprojektuotą 1898 – 1899 metais. Tuo laiku jo šeimininkas buvo Vladislovas Tiškevičius. Turbūt įspūdingiausia parko vieta – dirbtinė grota, tikrai nepaliekanti abejingų. Čia taip pat neapsieinama be akmenų, įrėminančių tvenkinių ar upelių krantus. Kadaise padarytas dirbtinis krioklys, dabar tik labai drėgnu metu truputį atsigauna ir krenta nuo kaskados. Parke reikia atidžiai žiūrėti po kojomis, nes galima užkliūti ne tik už tikros medžio šaknies, bet ir už genialios jos imitacijos. Akį patraukia ir greta suoliuko esantis apsamanojęs dirbtinis kelmas. Vaikštant vingiuotais takeliais galima pasijusti kone kalnuose. Spalvingi medžiai atsispindi keliuose parko tvenkiniuose. Praeiname ūkiniu kiemu, čia likusios įspūdingos arklidės, kiti pastatai, kuriuose gyvena žmonės. Patraukiame ežero pakrante link buvusios kavinės „Rivjera“, tolėliau lieka apgriuvęs malūnas. Kavinės pastatas, puoštas atlantais irgi apgailėtinos būklės. Grįžtant dar stabtelime prie kito kriokliuko. Aikštelėje atsisveikiname su Rasa ir žvyrkeliu patraukiame į paskutinį mūsų šiandieninio sąrašo objektą. Šiuo keliu prieš šimtmetį viens pas kitą į svečius važiuodavo broliai Tiškevičiai. Kalvotas reljefas, rudeninės spalvos, nuostabūs vaizdai bėga pro autobuso langą, po kurio laiko kairėje atsiveria Galvės ežero ir Trakų pilies vaizdas. Dar truputis ir stojame.
Užutrakio parkas įkurtas XIX a. pabaigoje Galvės ežero pusiasalyje, užimančiame 40 ha plotą. Kaip ir kituose parkuose, šiame vyrauja banguotas reljefas ir daug tvenkinių. Puošnūs rūmai ir parkas neseniai restauruoti. Nuo baliustrados atsiveria nepakartojama ežero ir pilies panorama, pagyvinta spalvotaburių jachtų. Rūmai ir dekoratyvūs statiniai balti, nuostabiai išryškėja rudeniniame medžių fone. Aplink daug dekoratyvių vazonų su gėlėmis. Žemyn, ežero link veda laiptai. Parke nesunku aptikti E. Andrė kūrybai taip būdingų elementų – akmeninių darinių: laiptukų, suoliukų, sienelių. Visą dieną kantriai kentėjęs debesėlis kuriam laikui pratrūksta, bet jau ir laikas sukt atgalios. Šaunuolė mūsų vadovė, kad taip išdėliojo parkų lankymo eiliškumą. O tuo pačiu, pamačius Užutrakį, kyla klausimas, kodėl anie du parkai dar vis tokie apleisti... Juk tai puikios vietos atokvėpiui gamtoje ir visai šalia sostinės!
Apvažiuojame Galvės ežerą, už Trakų dar stabtelime pasidaryti bendros nuotraukos ir sudoroti atsivežto pyrago. Trumpa pažintis su E. Andrė kurtais parkais baigta. Tikuos, kad kada nors nuvyksime aplankyti ir toliausiai esančio parko Palangoje... O dabar dėkojame organizatorėms ir laukiame kitų kelionių.

Aušra Šaltenytė




























Nuotraukos: Aušros Šaltenytės