COVID-19: MRU ekspertų įžvalgos

2020-04-09

Mykolas Simas Poškus. Negi reikėjo pandemijos, kad išmoktume dirbti iš namų?

mykolas-simas-poskus-640x480c Apie dešimt metų savo gyvenimo paskyriau psichologijos mokslui, o paskutiniuosius penkerius metus tyrinėju ganėtinai siaurą šio mokslo kryptį – aplinkos psichologiją. Trumpai tariant, mėginu išsiaiškinti, kaip žmones būtų galima paskatinti rūpintis gamta ir pasirinkti draugiškesnes gamtai alternatyvas savo kasdieniame gyvenime. Tikriausiai galite įsivaizduoti, kad realybė yra ganėtinai niūri: mokslas eina savo keliu, o įstatymų leidėjai bei suinteresuotos šalys padėkoja už informaciją ir vos keli pokyčiai yra įgyvendinami remiantis atliktais tyrimais. Per savo kol kas dar tik įsibėgėjančią mokslininko karjerą jau spėjau atrasti, kad jei kokio pokyčio neinicijuoji pats – niekas kitas to už tave nepadarys. Bet kuo gi gamtosauga siejasi su dabar siaučiančiu kinų koronavirusu? Pasirodo, kad daug kuo. Siaučianti pandemija sulėtino ekonomiką, taip pat ir vartojimą, pristabdė pramonę. Todėl gausiausi teršėjai šiuo metu turi itin mažą anglies pėdsaką. 

Tai nėra kažkokia nauja įžvalga. Tai yra savaime suprantamas dalykas. To ir reikėjo tikėtis. Tačiau man, kaip aplinkos psichologui, visų pirma, įdomu stebėti, kaip karantino sąlygomis keičiasi plačiosios visuomenės elgesys. Ir, panašu, kad plačioji visuomenė šiuo sunku metu išmoko daug naujų būdų elgtis, kurie ne tik įgalina juos toliau produktyviai gyventi, tačiau ir yra draugiški gamtai. Kinų koronavirusas tarsi psichoterapija, „išmokiusi“ pasaulio žmones naujų, adaptyvesnių elgesio būdų. Dalis mūsų šiuo metu dirbame iš namų. Kadangi mūsų darbovietės nestovi vietoje, darbai turi būti atlikti, o mes taip pat turime uždirbti savo algą – tenka mokytis bendrauti su kolegomis ir dalyvauti posėdžiuose per nuotolį. Negana to, darbas namuose reikalauja mus rodyti realius darbo rezultatus, nes negana pasirodyti biure ir sėdėti savo šiltoje kėdutėje, dėliojant kortukes ar sprogdinant saldainius, dirbant namuose tenka parodyti realius rezultatus. 
Mano rato žmonės netgi tyliai pripažįsta, kad karantino metu padaro daugiau ir yra produktyvesni, nes jų darbo rezultatai yra registruojami. Taigi, ne tik išmokome nuotolinio darbo, bet dar ir pradėjome realiai dirbti! Tai turi mažiausiai dvi rimtas implikacijas. Pirmiausia, didelė dalis mūsų, taip pat ir mūsų darbdaviai, supras, kad nė velnio nereikia eiti į biurą, kad darbai būtų atlikti. Antra, tiek mes patys, tiek mūsų darbdaviai pagaliau pradėsime griežčiau stebėti darbo rezultatus. Pasirodo, kad nemažą dalį darbų galima atlikti ir nedeginant kuro kasdien, nestovint kamščiuose, nešvaistant laiko bei resursų kelionėms. Tai geros naujienos ne tik jums, bet ir gamtai bei jūsų šeimai, kuriai galėtumėte skirti tą laiką, kurį kitaip eikvotume keliaudami dirbti į biurus. Kamščiai gatvėse taptų praeitis, jei tiesiog patys nedalyvautumėte tuos kamščius darydami. Aš labai tikiuosi, galbūt kažkiek naiviai, kad netgi pasibaigus pandemijai, dalis darbdavių ir darbuotojų priims sprendimą ir toliau taikyti naujai išmėgintą ir patikrintą nuotolinio darbo modelį, nes taip išlošiame mes visi. Dar vienas naujas teigiamas pokytis yra tas, kad pasaulio valstybės, uždariusios sienas, po truputėlį vėl mokosi gyventi savarankiškai. 
Vėl pajuntamas poreikis gaminti produkciją savo valstybės viduje, nes šiuo sunkiu metu importuoti dalykus iš pigių gamintojų tampa kiek komplikuota. Galbūt tai reiškia, kad vėl galime atgaivinti šūkį „Pirk prekę Lietuvišką!“ Vietinės produkcijos pirkimas ne tik išsaugo kapitalą valstybės viduje, tačiau ir yra gerokai palankesnis gamtai, nes visos perkamo gėrybės neturi būti transportuojamos per pusę pasaulio, kad pasiektų jūsų rankas. 
Maisto produktų atveju tai reiškia ne tik mažesnius transportavimo kaštus bei mažesnę transportavimo procese atsirandančią taršą, bet ir šviežesnius produktus, ką jau kalbėti apie tai, kad savo vietine produkcija mes ne tik pasitikime, bet ir didžiuojamės. Pakankamai ilgai kartojamas elgesys turi tendenciją tapti įpročiu. 
Tikėkimės, kad bent dalis elgesių, kuriuos pradėjome naujai praktikuoti pandemijos akivaizdoje taps mūsų gyvenimo dalimi ir jai pasibaigus. Ypač turint omenyje tuos elgesio įpročius, kurie mus įgalina taupyti, nešvaistyti laiko keliaujant be reikalo, dirbti namuose bei pirkti vietinę produkciją. Šie nauji elgesio būdai mums turėtų tapti pavyzdžiu ateičiai. 
Dabar mes esame priversti riboti save iš reikalo, tačiau tikiu, kad dalis mūsų, išmokę pigesnių ir efektyvesnių alternatyvų pasiekti savo tikslus, šiuos būdus taikysime ir toliau. Juk keliauti į parduotuvę rečiau ir efektyviai planuoti savo pirkinius Jums sutaupo ir laiko, ir pinigų. Tas pat ir su keliavimu darban bei iš jo. 
Tas pat ir kitose gyvenimo srityse. Tai, prie ko dabar dar mėnesiui kitam turime pratintis mus išmokys įvairiau pažiūrėti į savo gyvenimą ir darbą. Ir tai bus naudinga ne tik mūsų asmeniniams finansams, bet ir gamtai. Priimkime esamą situaciją kaip iššūkį ir progą pergalvoti nusistovėjusias socialines normas apie buvimą biure bei kasdienį lakstymą pirmyn-atgal. Ar mums to tikrai reikia? Tikiu, kad nemažai Jūsų pagalvoję sau pritars, kad tikrai ne. 
Dr. Mykolas Simas Poškus yra Mykolo Romerio universiteto Psichologinės gerovės tyrimų laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas