Skelbiame

2014-09-18 08:13:00

MRU keliautojai: Kroatijos pavilioti

1-tituline-img67109 Vasara! Tas svaiginantis metų laikas, vien pagalvojus, norisi šypsotis, juoktis, šėlioti, iškrėsti kažką netikėto, išbandyti ką nors naujo ar pabūti kur dar nebuvus. Taigi, kaip ir kasmet, pabaigę mokslo metų darbus, būrys MRU darbuotojų ir grupelė kitų keliauninkų liepos pabaigoje išsiruošė aplankyti nuostabiosios Kroatijos.

Kadangi Kroatija ne taip jau ir arti, išvykstame vos prasidėjus nakčiai. Už lango tamsu, žiūrėti nėra į ką, tad reikia kaip nors įsikurti miegui: kažkas su miegmaišiu užsiima takelį, kažkam pasiseka įsitaisyti ant dviejų sėdynių, na, o visi likusieji bando rasti bent kiek patogesnę sėdėseną... Pamažu šnekos nurimsta ir įsivyrauja ramybė, tik neilgam, po poros valandų stabtelime atsisveikinti su Lietuva. Prieš akis ilgi Lenkijos keliai. Pradeda švisti, pro autobuso langą slenka rūkuose paskendę medžiai, ežerai ir pievos, palaukėse dairosi viena kita stirna, o į savosios medžioklės plotus pamažu ima rinktis gandrai. Dar vienas sustojimas pažadina bendrakeleivius, visi bent trumpam išeina pramankštinti kojų, o paskui vėl pasineria kas į gilesnį, kas ne į tokį gilų miegą. Priešpiet sustojame pakelės užeigoje pavalgyti, tuo pačiu turime progą pasidairyti į būsimą savo nakvynės vietą grįžtant. Aplinka čia tikrai gerai sutvarkyta, o greta pastato – tvenkinys su žuvytėmis. Dar po poros valandų kertame Čekijos sieną ir dar kiek pavažiavę pasiekiame savo pirmąjį lankytiną objektą – istorinę Moravijos regiono sostinę – Olomouc. Deja, sinoptikų prognozės pasitvirtina ir, nors visą dieną švietė saulė, čia užlyja taip, kad ekskursiją tenka gerokai sutrumpinti. Bet vis tiek aplankome 1745 m. pastatytą 35 m aukščio Šv. Trejybės koloną, kurią saugo UNESCO, apeiname rotušę, stebime jos astronominio laikrodžio figūrėlių „pasirodymą“, paklaidžiojame senamiesčio gatvelėmis, užsukame pasigrožėti keliomis bažnyčiomis. Grįžtant į autobusą baigiasi lietus, ech, būtų dar buvę smagu čia pavaikštinėti, į bažnyčios bokštą užkopti... Po geros valandos atvykstame į savo nakvynės vietą už Brno, ji kai kurių keliautojų jau buvo išmėginta prieš kelis metus buvusioje kelionėje. Dabar vos išlipę iš autobuso ne juokais sunerimstame, nes keliuose kambariuose pro praviras duris matosi telkšančios balos, o priėję pasmalsauti iš arčiau, pamatome pro lempą žliaugiantį tikrą krioklį! Laimei, gauname sausus kambarius, bet kai kur nėra šilto vandens, kai kur neveikia rozetės. Mes keliautojai draugiški, pasidaliname kas ką turime, o kadangi čia toks mažas užkampėlis ir nėra daugiau ką nuveikti, greitai sumingame po daugmaž bemiegės nakties.

Anksti ryte tęsiame savo kelionę Kroatijos link. Po pusvalandžio pro langus pasidairome į gražų pasienio miestuką – Mikulovą, kuris iš tolo vilioja pilimi, o už jo jau Austrija! Pervažiavę beveik visą šalį, stojame susipažinti su antruoju lankytinu objektu – Gracu. Gracas – antras pagal dydį Austrijos miestas ir, beje, tai antras mūsų kelionėje numatytas UNESCO saugomas objektas. Senamiesčio gatvelėmis patraukiame pilies kalno link, pereiname porą tiltų per Muros upę, kol galiausiai prieš mūsų akis atsiveria status skardis su į viršų vedančiu serpantinu. Su kiekvienu paliptu laipteliu miesto panorama vis labiau plečiasi ir vis didesnis noras apima kuo greičiau pamatyti ją visą. Netoli viršūnės prasideda gėlynai ir maži sodeliai, o užlipus pasitinka laikrodžio bokštas. Vadovas įspėjo – laikrodis čia kitoks nei mums įprasta, tad reikėtų neapsigauti – valandas rodo ilgoji rodyklė! Pasižvalgę nuo kalno bei pasimėgavę laisvu laiku, patraukiame atgalios, dar pasidairome į puošnius senamiesčio pastatus, aikštes ir vėl į būrį susirenkame prie rotušės. Geras pusvalandis kelio ir mes jau Slovėnijoje, dar nepilna valanda ir vėl kertame sieną, pagaliau galutinio tikslo – Kroatijos. Šone lieka sostinė Zagrebas, dar kurį laiką pavažiavus, per autobusą nuvilnija susižavėjimo šūksniai – tolumoje pasirodo Adrijos jūra. Ne tik gražūs vaizdai, bet ir tarp žemės ir dangaus pakibę keliai virpina širdį. Šalikelėje pasirodo Crikvenicos nuoroda ir pamažu imame artėti link mūsų būsimos apsistojimo vietos – Kačjak pusiasalio. Besileidžiant žemyn siauromis gatvelėmis lyg serpantinu, nustebina gyventojai, kurie net iš balkonų mums mojuoja. Įvertinus gatvelių plotį ir gyventojų reakciją, natūraliai kyla klausimas, ar apskritai čia gali važiuoti autobusai. Visgi atvykę randame aikštelėje stovintį lenkų autobusą, tad, matyt, gali... Susiradę savo namelius ir kambarėlius su vaizdu į jūrą (tiesa, už medžių), susirenkame vakarieniauti. Sočiai bei skaniai pavalgę, patraukiame prie jūros ir nors jau prietema, mažai kas atsispiria pagundai įšokti į viliojantį Adrijos jūros vandenį.

Rytas nežada nieko gero – lyja. Susirenkame pusryčiauti, po vakarykštės vakarienės, tikimės kažko įspūdingiau nei buvo patiekta, bet iš tiesų visko sočiai, kad ir paprastai. Šios dienos tikslas aplankyti du Istrijos pusiasalio miestus – Pulą ir Rovinjį. Pakeliui į Pulą oras pasitaiso ir galime ramiai mėgautis didžiausiu pusiasalio miestu. Ekskursiją pradedame nuo vieno iš šešių didžiausių išlikusių romėnų amfiteatrų, paskui praeiname po Sergijos arka, kuri pastatyta I a. pr. Kr., toliau paėję pasiekiame rotušę ir Augusto šventyklą, o paskui jau laisvas laikas ir visi kas kur išsiskirstome. Kita stotelė – Rovinjis, pripažįstamas kaip vienas gražiausių Istrijos miestų. Jau iš tolo pasimato ant kalvos pastatyta šv. Eufemijos bažnyčia su bokštu. Būtent iš jo geriausia pasidairyti į siaurų, įkalnėn kylančių gatvelių išraižytą miestą. Taigi, sumokame lipimo mokestį ir patenkame į bokštą, tačiau čia suprantame, kad silpnų nervų keleiviams geriau nė nebandyti lipti. Net ir nebijantiems aukščio, ši medinė, labiau kopėčias su numintomis pakopomis bei turėklais nei laiptus primenanti laiptinė, nekelia didelio pasitikėjimo. Na, kaip ten bebūtų, vaizdas iš viršaus atperka visas pastangas ir baimes. Į viešbutį grįžtame gana anksti, tad iki vakarienės dar pakankamai laiko pasideginti pliaže, pasimėgauti jūra ar susipažinti su apylinkėm. Po vakarienės, restorano terasoje pasiklausome vietinių merginų grupės koncerto, pradžioje jos bando įtikti publikai populiariosiomis dainomis, o po pertraukėlės sugrįžta jau su kroatiškomis.

Ketvirtąją dieną po pusryčių pabėgame į kaimyninę valstybę – Slovėniją. Tik kelionės eigoje sužinome kurią iš dviejų urvų sistemų lankysime – Postojną ar Škocjaną, taip jau gaunasi, kad aplinkybės nulemia antrąją, kuri nuo 1986 m. yra UNESCO sąraše. Deja, urvuose fotografuoti yra uždrausta dėl poveikio ten gyvenantiems gyvūnams, vadovų sveikatai ir pačių turistų saugumo (kad žiūrėtų kur eina). O patys urvai pasižymi įspūdingo dydžio ir aukščio salėmis, stalaktitais ir stalagmitais bei ten tekančia požemine upe Reka. Išėjus iš urvų dar laukia ne ką mažiau įspūdingas kelias link autobuso, o jį pasiekus labai norisi dušo, nes pritaikę aprangą urvams, labai neprisitaikę jaučiamės vasaros karštyje kopdami iš jų viršun. Kas kiek apsiprausę, kas persirengę, išvykstame prie Bledo ežero, tačiau atvykus, ekskursiją pakoreguoja prapliupęs lietus. Iš po skėčių pasidairome į aukštai ant stataus kalno šlaito stovinčią pilį ir ežero salelėje esančią bažnyčią. Lyg tyčia, pasikartoja pirmosios dienos scenarijus, lietus baigiasi besibaigiant ekskursijai. Už tai šalies sostinėje Liublianoje oras vėl geras, tačiau čia praleidžiame tik valandą. Pasidairome po senamiestį, pereiname Trigubu tiltu, iš apačios pasižvalgome į pilį ir išskubame į autobusą, kad spėtume grįžti vakarienės. Po vakarienės dar išeiname pasivaikščioti po pusiasalį, tamsėjančio dangaus fone tarp medžių nardo keli šikšnosparniai, o visai sutemus išsipildo mano sena svajonė pamatyti jonvabalį. Tiesa, jis patrauklumu tikrai nepasižymi, bet juk naktį matosi tik jo skleidžiama švieselė! Tylią, ramią, žvaigždėtą bei šiltą naktį gera prisėsti ant pakrantės uolų ir stebėti vandenyje atsispindinčias miestelio šviesas, klausytis vos vos girdimo jūros skalaujamų akmenėlių šiugždenimo. Rodos, taip būtų galima prasėdėti ir iki ryto...

Nelauktai išaušta paskutinė diena Adrijos pakrantėje ir po įprastų pusryčių išvykstame į didžiausią šios jūros salą, labai trumpu pavadinimu – Krk. Su žemynu ją jungia modernus tiltas, juo labai patogu pasiekti saloje esantį oro uostą. Valandėlei stabtelime prekybos centre, tai puiki proga apsirūpinti lauktuvėmis ir papildyti maisto atsargas ateinančioms dienoms. Toliau per visą salą važiuojame į kurortinę Bašką. Turbūt didžioji dalis grupės lieka poilsiauti ilgiausiame (beveik 2 km) salos paplūdimyje, kuris džiugina švariausiu vandeniu (bent jau taip nurodo kelionių vadovai) ir smulkiu žvyru, o ne akmenimis, tačiau mes keliese nutariame laisvą laiką skirti pažinčiai su miesteliu. Pirmiausiai pasukame link molo, nuo jo atsiveria miestelio panorama ir Velebito kalnai. Pasigėrėję vaizdu, patraukiame į kurorto gilumą, čia siauros gatvelės, nežinia kur vedantys jų labirintai, visur pilna vazonėlių su gėlėmis ir į jas užsižiūrėjęs staiga atsiduri kažkieno prieangyje arba aklagatvyje. Dvi valandos prabėga nepastebimai greitai, tenka grįžti į autobusą, pakeliui dar sekundei kyšteliu kojas į vandenį, kad galėčiau pasakyti, jog ir aš čia braidžiau... Išvažiuodami dar užsukame prie šv. Liucijos bažnytėlės. Grįžtame dar labai anksti, tad norėdami kuo geriau išnaudoti laiką, paprašome vadovo užsukti į Crikvenicą. Miestukas išsidėstęs palei pakrantę 8 kilometrus, žinoma, viso per valandą neaplėksi, bet pasidairyti smalsu. Štai banguota gatvė, įdomu, koks jausmas būtų ja važiuoti... Akį patraukia gražiai apsodintas parkelis, o tolėliau – palmių alėja, dar nueiname ant molo, nuo jo miestas lyg ant delno. Vėliau miestelio panorama gėrimės iš savo pusiasalio, tai paskutinė galimybė jį apeiti dienos šviesoje. Pakrantėse įspūdingos uolos, tačiau gražiausiais vaizdais pasižyminčios vietos, lyg tyčia virtusios nudistų pliažais... Tiesa, Kroatija garsėja kaip nudistų rojus, tuo čia ir įsitikiname, nes net mūsų mažame pusiasalyje yra keli oficialūs jų pliažai. Po paskutinės kroatiškos vakarienės dar laukia iliuzionisto šou terasoje, tačiau po pirmojo tikrai įdomaus triuko, visi kiti pasirodo itin blankūs ir nuobodūs, smalsu, kiek žiūrovų liko po pertraukos? Atsakymo taip ir nesužinau...

Anksti ryte po pusryčių atsisveikiname su mūsų pamėgtuoju pusiasaliu ir pakrante išvykstame link Plitvicos ežerų nacionalinio parko. Dar kurį laiką mus džiugina Adrijos jūros salų ir pakrančių miestukų bei įlankų vaizdai, o kai nutariame stabtelėti apžvalgos aikštelėje, staiga nuo kalnų nuslysta debesų šydas ir viskas dingsta baltoje migloje, tad važiuojame toliau. Pakeliui aplankome vietines bobulytes, degustuojame įvairių augalų medų ir juo užpiltus riešutus, kitus maisto gaminius bei kai ką stipriau. Lauktuvių kiekis dar labiau pasipildo. Per pietus atvykstame į Plitvicą. Šis gamtos kampelis taip pat yra UNESCO saugomų objektų sąraše. Ekskursiją pradedame nuo bene gražiausio parko vaizdo į didįjį krioklį, einant takais pakeri nepaprasto skaidrumo ežerai, kuriuose plaukioja tuntai nebaikščių žuvų. Turbūt ne vienas turistas neatsispiria pagundai joms ką nors valgomo įmesti, o tada prasideda karas dėl kiekvieno kąsnelio. Parke tyvuliuoja 16 didesnių ežerų ir dar daugybė mažyčių, kurie išsidėstę kalnų terasose. Tarp aukščiausio ir žemiausio ežero yra net 78 metrų skirtumas, tad vanduo kaskadomis krinta iš vieno ežero į kitą maždaug pusantro šimto krioklių. Iš tiesų Plitvicos ežerų ir krioklių grožio neįmanoma aprašyti, juos būtinai reikia pamatyti patiems. O parką apžiūrėti siūloma ne tik einant pėsčiomis, bet ir plaukiant elektra varomu laiveliu. Belaukiant laivelio, dangus ima grūmoti griaustiniu, šiek tiek palaisto lietumi, bet nieko blogo neįtariame ir sėkmingai nuplaukiame iki tarpinio uosto. Čia dalis grupės persėda į kitą laivelį, plaukiantį link autobuso stovėjimo vietos, na, o keli vis nenustygstantys vietoje, pratęsiame žygį toliau. Vos įpusėjam maršrutą, užklumpa baisi liūtis ir jokie skėčiai čia nebegali išgelbėti, permirkstam iki paskutinio siūlo. Maža to, perkūnija taip trankosi, kad rodos jog visai čia pat, o stovėti ar eiti po medžiais ir dar beveik vandenyje, nėra pati geriausia išeitis, bet kito pasirinkimo neturime. Užėjusi liūtis sustabdo ne vieną grupę, o mums reikia pasivyti savąją, tai tampa nemažu iššūkiu, nes prasilenkti gana siauruose ir dar šlapiuose mediniuose takuose yra itin sunku, ypač, kad dar bandome skubėti. Galų gale pasiekę laivelių prieplauką, pamatome didžiulę eilę norinčių persikelti į kitą krantą, viena laimė, kad tie laiveliai plaukia visai dažnai, tad į pirmąjį nebetilpę, šiaip ne taip patenkame į  antrą. Kitame krante randame visą grupę, sėkmingai pasiekusią saugų prieglobstį po stogu dar iki liūties pradžios. Na, o kol nueiname iki autobuso ir visai lyti nustoja, bet taip jau tapo įprasta šioje kelionėje... Persirengę šlapius drabužius, sušokame į autobusą ir patraukiame į nakvynės vietą Vengrijoje. Čia dar turime rasti laiko išsimaudyti didžiausiame Vidurio Europos ežere – Balatone, tačiau kažkodėl ši pramoga iš kelionės plano netikėtai pradingsta.

Vengriški pusryčiai pasirodo tokie pat sotūs kaip ir kroatiški, tad geros nuotaikos patraukiame namų link. Po poros valandų pasiekiame Austriją ir jau planuojame ką veiksime per laisvą laiką Vienoje, kai netikėtai prisistato policija ir palydi autobusą į netoliese esančią techninės apžiūros aikštelę. Vieta visiškai nyki ir atoki, aplink tik kukurūzų ir gauruotųjų sojų laukai, net pasivaikščioti nėra kur, prisėsti, beje, irgi, tad laikas slenka labai lėtai. Galiausiai, neradę prie ko prikibti, tikrintojai prisikabina prie vienos iš padangų būklės ir liepia ją pakeisti. Kol ieškoma geriausio sprendimo, užeina dar viena liūtis. Susiburiame po vietinės degalų užpylimo stotelės stogu, taip, taip, vėl viena iš „geriausių“ vietų slėptis nuo perkūnijos, bet vėlgi – jokio kito pasirinkimo... Už tai vairuotojai tampa didvyriais, jie nepabūgę liūties pakeičia padangą atsargine ir netgi privažiuoja prie pat pastogės, kad galėtume nesušlapę sušokti vidun. Bet tuo mūsų nuotykiai nesibaigia, dėl nenumatytų priežasčių kelias valandas turime praleisti nedideliame pasienio miestelyje – Fürstenfeld. Ilgokai trukęs lietus pagaliau baigiasi ir galime iš autobuso išeiti pasižvalgyti aplink. Ką gi, Vienos taip ir neaplankėme, bet juk ją žymiai lengviau aplankyti nei tokį atkampų miestelį kaip šis. Nors jis ir nedidelis, bet sužavi savo tvarkingumu, jaukumu, fontanų ir skulptūrų gausa. Dar bevaikščiodami aptinkame lyg kažkokios tvirtovės sieną, bet taip ir nesupratome kas ten buvo, nes įėjimo taip ir neradome. Ateina metas tęsti kelionę, pro langus prabėga Austrijos ir Čekijos vaizdai, o sutemus autobusas tampa mobiliuoju kino teatru, tiesa, repertuaro pasirinkti negalime, bet vis kažkokia pramoga. Prieš pusiaunaktį pasiekiame mūsų jau apžiūrėtą užeigą – viešbutį Lenkijoje. Turbūt jau mažai kas benaktinėja...

Ryte džiugina skanūs pusryčiai ir mintis, kad vėlyva vakarienė jau bus namuose. Prieš išvykstant dar visi susirenkame ant tiltelio pasidaryti bendros nuotraukos atminčiai. Likę kiek daugiau nei 700 kilometrų pravažiuojami be nuotykių, tad sėkmingai pasiekiame Vilnių ir namus. Tos aštuonios dienos prabėgo lyg viena, smagi, šauni, įdomi ir kupina neišdildomų įspūdžių diena. Tik keliaujant ir pažįstant kitus kraštus, žmones, kultūrą, gali pajusti, kad iš tiesų gyveni. Tad dabar belieka apsispręsti – kur keliausime kitąmet...

Aušra Šaltenytė