Skelbiame

2014-04-18 13:49:00

MRU - E. Rakauskaitės ir L. Puipienės tapybos darbų paroda

dsc2643 Balandžio 19 d.  Mykolo Romerio universiteto  Rotondinėje salėje atidaryta Socialinių technologijų dėstytojos Editos Rakauskaitės ir VGTU dėstytojos Lilijos Puipienės tapybos darbų paroda.

Edita Rakauskaitė baigė Vilniaus Dailės Akademiją, tapybos specialybę. Mokėsi pas A. Šaltenį, J.Daniliauską, prof. A.Savicką. Šiuo metu dėsto MRU Skaitmeninių technologijų institute.

Lilija Puipienė baigė Vilniaus Dailės institutą, tapybos specialybę.Mokėsi pas A. Šaltenį. K.Dereškevičių, J, Čeponį. Šiuo metu dėsto VGTU architektūros fakultete, menų katedroje.

Kviečiame apžiūrėti parodą!

Judita Budriūnaitė ( dailininkė, tapytoja) – apie E. Rakauskaitė darbus:

„Kamerinė Editos paveikslų erdvė, apspręsta tylos ir šnabždesių, stebėjimo ir nuostabos, šviesos blyksnių ir anemijos, tarsi pati renkasi išraiškos formas. Autorė brėžia trapų užkalbėjimo ratą – atsiribojant nuo chaoso, disonansų, ironijos, nejučia apribojama mūsų atpažinimui skirta erdvė.
Monochrominio kolorito paveikslai, sugėrę minkštus potėpius, jautrius spalvos niuansus, minimalius toninius moduliavimus, tarsi gyvena patys sau. Kartais tyla, vienatvė ir meditacija renkasi mus, kartais – paveikslai...“.

„Žmogus užsibrėžia nupiešti pasaulį. Metams bėgant jis pripildo erdvę provincijų, karalysčių, kalnų, įlankų, laivų, salų, žuvų, būstų, įrankių, žvaigždžių, arklių ir žmonių atvaizdais. Prieš pat mirtį jam atsiskleidžia, kad šis kruopštus linijų labirintas vaizduoja jo veidą. „ Jorge Luis Borges


L. Puipienė apie kūrybą:

„Kūryboje man svarbiausia ne pati gyvenimo Realybė, o būsena, emocijų tėkmė, jėga, bangavimas, amžinybė. Tapydama “gaudau”, fiksuoju laiką, savo dvasinį laiką. Tai, ką regiu išorėje – mano pačios neapčiuopiamas atspindys, kurį bandau įtvirtint medžiagoje, “įženklinti” tapybos darbu, piešiniu. Tai yra vidinės erdvės projekcija.

Įkvėpimas kurti gimsta iš suvokimo, kad laikas yra praeinantis laikas, kad gyvenimas žavinga, skaudi, pulsuojanti iliuzija, kad viskas – akimirksnių mozaika. Andre Malraux pastebėjo, kad “didžiausia paslaptis – ne tai, kad mes esame įmesti į šį pasaulį, kuriame po žvaigždėtu dangumi velkam materijos jungą, o tai, jog ir įkalinti sugebame rasti vaizdinius, turinčius galios paneigti prielaidą, kad esame absoliutus niekas.”

Į supančią aplinką žvelgiu iš distancijos, (lyg žiūrėčiau kiną), kuri teka kadrų kaita. Daiktus, urbanistinius miesto vaizdus, žmones tarsi “liečiu” mintimis, jausmu. Iš refleksijų formuojasi struktūra, šviesa, spalvos, plastika. Todėl dažnai pavadinimuose kartojasi žodis atspindys (reflection). Pavadinimai man reikalingi tik darbų katalogizavimui. Pveikslai tarsi dienoraščiai, atkuriantys man tą emocinę būseną, vietą, kuomet tapiau. Jie autobiografiški savaip.

Pablo Picaso yra ištaręs sparnuotą frazę: “Tapydamas aš kūną palieku už durų, kaip musulmonas palieka batus už mečetės durų”.