Skelbiame

2014-01-09 09:29:00

Laisvės gynėjų dienai atminti – foto parodos LAISVĖS GYNIMAS 1990–1991 METAIS bei „Lietuva 1991 Vilnius“

image004

Sausio 13-ąją minime Laisvės gynėjų dieną. Šią dieną prisiminti kviečia Mykolo Romerio universiteto Rotondinėje salėje eksponuojama nuotraukų paroda „LAISVĖS GYNIMAS 1990–1991 METAIS“ bei I ir II korpusus jungiančiame koridoriuje iškabinta Z. Kazėno foto paroda „Lietuva 1991 Vilnius“.

Kviečiame apžiūrėti parodas!

Apie parodą „LAISVĖS GYNIMAS 1990–1991 METAIS“ :

1990-ųjų kovo 11-ąją atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Sovietų Sąjunga nenorėjo paleisti Lietuvos iš savo gniaužtų, negalėjo susitaikyti, kad Lietuva – jau laisva valstybė.

Norėdama palaužti Lietuvą, Sovietų Sąjunga demonstravo savo jėgą – reikalavo atšaukti Kovo 11-osios dokumentus, grasino blokada, panaudodama karinę jėgą gaudė jaunuolius į sovietinę armiją. Tačiau Lietuva atsilaikė.

1991-ųjų sausį Sovietų Sąjunga, pasiremdama promaskvietiškai nusiteikusių „Jedinstvo“, Demokratinių jėgų kongreso šalininkų jėgomis, perėjo prie agresijos prieš beginklius Lietuvos žmones.

Nepavykus sausio 8 d. prosovietinėms jėgoms įsiveržti į Parlamentą, pasitelkus karines pajėgas sausio 10–12 dienomis užgrobiamos Nepriklausomos Lietuvos valstybinės įstaigos: Spaudos rūmai, Krašto apsaugos departamento pastatai Vilniuje ir kituose miestuose, Vilniaus geležinkelio mazgas, Vidaus reikalų ministerijos bazė Valakampiuose, buvęs DOSAAF, Medžiotojų ir žvejų draugijos bei kiti svarbūs pastatai. „Jedinstvo“, SSKP organizavo streikus, stabdė oro uostų, geležinkelių veiklą. Vilniaus link traukė sovietinės armijos tankai ir kariniai daliniai, atvyko desantininkai, KGB „Alfos“ grupė.

Nuo sausio 8-osios Lietuvos Sąjūdis pradėjo organizuoti žmonių budėjimą prie svarbiausių pastatų: Parlamento, Vyriausybės, Televizijos ir radijo komiteto, Vilniaus televizijos bokšto, Telefonų ir telegrafo stoties. Iš visos Lietuvos žmonės važiavo į Vilnių ginti Lietuvos Nepriklausomybės. Sausio 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos gynėjai ir savanoriai davė ištikimybės priesaiką Lietuvos Respublikai. Svarbiausias gynėjų ginklas buvo meilė Tėvynei. Sausio 11–12 dienomis Nepriklausomybės aikštėje susirinko tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos, pasiryžę ginti savo ir savo vaikų Laisvę. Atvyko savanoriai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, kad padėtų Lietuvos žmonėms gintis nuo sovietų agresijos. Beginklė Lietuva kovojo ne tik dėl savo teisės išlikti laisva, nepriklausoma, demokratine valstybe. Ji kovojo už demokratijos pamatinių vertybių pergalę visoje Europoje.

Sausio 13-osios naktį beginkliai Lietuvos žmonės atlaikė įsisiautėjusią sovietinę agresiją. Tą naktį Lietuva neteko keturiolikos drąsių, daugiausia jaunų, žmonių, savo valstybės gynėjų: Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Povilaičio, Igno Šimulionio ir Vytauto Vaitkaus. Vytautas Koncevičius nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d. Beveik 700 žmonių buvo sužeisti.

Nepabūgę sovietų tankų žmonės bėgo prie Parlamento rūmų, pasiruošę atiduoti savo gyvybę už Lietuvą ir jos laisvę. 1991 metų sausio–vasario mėn. žmonės nesitraukė nuo Parlamento. Maldų žodžiai susipynė su patriotinėmis dainomis, diskusijomis prie laužų, mitingais, karšta arbata ar ūkininkų dalijama duona. Jau sausio 13–14 dienomis Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai prie Parlamento statė barikadas iš armatūros tinklų, gelžbetonio blokų, statybinių plokščių – iš visko, kas galėtų sustabdyti agresoriaus žingsnius. Trakų sąjūdininkas Romualdas Lankas ant gynybinių blokų užrašė – LIETUVOS ŠIRDIS. Aukščiausioji Taryba ir joje dirbanti Vyriausybė išties buvo Lietuvos širdis. Tačiau tikroji Parlamento barikada taip ir liko GYVOJI BARIKADA - žmonių meilė savo gimtajai šaliai, tikėjimas jos ateitimi. Tik bendromis pastangomis sugebėjome sustabdyti sovietinės imperijos agresiją ir neleidome dar kartą nusileisti geležinei uždangai. Buvo net tik apginta Lietuvos laisvė, bet ir panaikinta riba, skyrusi Vidurio ir Rytų Europą.

Parodoje eksponuojamos fotografų Viktoro Kapočiaus, Pauliaus Lileikio, Algimanto Žižiūno, Eugenijaus Masevičiaus nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) fondų, Aleksandro Juozapaičio nuotraukos iš Lietuvos naujienų agentūros (ELTA) fondų, fotografų Alfredo Girdziušo, Viliaus Jasinevičiaus, Zenono Nekrošiaus, Virgilijaus Usinavičiaus, Kęstučio Jankausko, Andriaus Petrulevičiaus, Aleksandro Juozapaičio, Pauliaus Lileikio, Kęstučio Svėrio, Vytauto Daraškevičiaus, Juliaus Vaupšo nuotraukos iš asmeninių ir Lietuvos Respublikos Seimo archyvo fondų.

Parodą rengė Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius

Apie Zino Kazėno parodą „Lietuva 91 Vilnius“:

1988—1991 m., Zinas Kazėnas buvo Sąjūdžio Informacinės Agentūros (ŠIA) fotografas. Per trejus metus fotografas apsilankė 250-yje mitingų ir akcijų, vykusių Lietuvos miestuose ir miesteliuose, sukaupė daugybę medžiagos. Apie tų dienų įvykius Zinas Kazėnas yra surengęs net 78 fotografijos parodas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Didžiausios ir įspūdingiausios autoriaus nuomone buvo Vengrijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Estijoje ir JAV. Autoriaus nuomone tai buvo vienas didžiausių autorinių projektų jo kūrybinėje veikloje.