Šiais laikais neturint pakankamos finansinės paramos rinkimų kampanijai turbūt nelabai įmanoma pasiekti bent kiek reikšmingesnių rezultatų. Reta kuri politinė jėga per rinkimus apsieina be partinės struktūros ir politinių konsultantų bei įvaizdžio formuotojų. Be tam tikros finansinės paramos struktūrai išlaikyti ir konsultantams reta kuri partija sugebėtų kiek sėkmingiau pasirodyti rinkimuose.
Regioninės struktūros turėjimas ir jos vietinis įdirbis yra vienas svarbesnių elementų, lemiančių regionuose gautų balsų skaičių. Kartais manoma, kad vienos ar kitos partijos atstovui netikslinga stengtis varžytis tam tikroje vienmandatėje apygardoje, kai iš anksto žinoma, kad nebus laimėta. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tokie kandidatai atneša tam tikrą balsų skaičių į bendrą balsų katilą už partijos sąrašą daugiamandatėje apygardoje.
Būtent dėl to verta darbuotis net ir tokiose vienmandatėse apygardose, kuriose sėkmė abejotina. Deja, tokie kandidatai dažnai dirba labiau iš idėjos ir dažnai lieka neįvertinti. Pinigų reikšmę Lietuvos politikoje turbūt geriausiai rodo įvairūs su jais susiję skandalai. Tik kiek neramu, kad tokio tipo skandalai, regis, darosi vis dažnesni. Neseniai Lietuvą drebino koncerno „MG Baltic“ ir Liberalų sąjūdžio tuomečio pirmininko Eligijaus Masiulio skandalas, kuris šį eliminavo iš politikos. O štai bręsta dar vienas skandalas, susijęs su Seimo nariu socialdemokratu Artūru Skardžiumi.
Kažkodėl atrodo, kad anksčiau tokie skandalai kildavo rečiau. Čia galime prisiminti Rolando Pakso prezidentinę rinkimų kampaniją, kuriai Jurijus Borisovas paaukojo 1,2 mln. litų. Taip pat galime prisiminti Darbo partijos rinkimų kampanijas, dėl vienos jų ir buvo iškelta baudžiamoji byla dėl mokesčių vengimo, kai įtarta, kad neoficialiai buvo surinkta per 20 mln. litų. Tačiau turbūt negalima teigti, kad viską per rinkimus lemia vien pinigai.
Čia yra svarbūs daugelis kitų dalykų, kurie ne visada nuperkami už pinigus. Tai ir lyderio charizma, ir bendra rinkėjų nuotaika. Visuotinai žinoma, kad dalis rinkėjų yra „nepaperkami“ ir laikosi nuoseklios pozicijos. Tokių rinkėjų turi, pavyzdžiui, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Tokiems rinkėjams turbūt jokie šou ir jokios ypatingos rinkimų kampanijos įspūdžio nepadarys. Ištikimų rinkėjų Lietuvoje turi kiekviena partija, tik gal kiek mažiau nei TS-LKD.
Paprastai didžiausia kova vyksta dėl vadinamųjų neapsisprendusių rinkėjų, o tokių Lietuvoje yra labai daug. Patraukiant jų dėmesį, naudojant įvairias rinkimų technologijas, pinigai ir atlieka savo vaidmenį.
Tačiau tuomet kyla klausimas, ar tikrai gauname tai, už ką manėme balsuojantys? Čia galima prisiminti kai kurių signatarų kalbas, kad jau 1992 metų rinkimuose didelį vaidmenį pradėjo vaidinti pinigai, dėl to nemažai signatarų, kurie greičiausiai to nesuprato ir nepritraukė pinigų, nebepajegė konkuruoti ir laimėti rinkimų. O kaip tik tuo metu vyko tolesnis valstybės pamatų klojimas, didysis Lietuvos turto privatizavimas, kuris daugiausia lėmė tolesnę mūsų socialinę ir ekonominę raidą. Tokia situacija lemia tai, kad su pinigų pagalba sukurti lyderiai dažnai tikrais lyderiais netampa.
Tokia lyderystė yra santykinė ir netvari. Dar blogiau, kad dažnai jais manipuliuojama, ir tikrieji „pilkieji kardinolai“ lieka šešėlyje, taip išvengdami atsakomybės nesėkmės atveju ir įgydami galimybę toliau veikti bei siekti savo interesų. Be to, tokia sistema trukdo iškilti tikriems lyderiams. Taigi turime iš principo neskaidrią sistemą, kuri tarnauja pati sau, o ne viešajam gėriui. Taip politinis ir ekonominis elitas tolsta nuo tautos, jos signalai elito atstovų nebepasiekia arba pasiekia iškraipyti, tad ir priimami sprendimai yra atitinkami.
Gediminas Kazėnas yra Mykolo Romerio universiteto docentas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt