Lietuvos universitetų tinklo pertvarka

2017-10-30

Birutė Mikulskienė. Tik mokymai mąstančio žmogaus neparuoš

birute-mikulskiene Norėdami išsilaikyti šiuolaikinėje darbo rinkoje darbuotojas privalo nuolat mokytis, atnaujinti savo profesines žinias bei kompetencijas. Net ES lygiu yra priimta mokymosi visą gyvenimą strategija. Abejonių dėl mokymosi būtinumo ir reikalingumo kaip ir nekyla, tačiau kokiu greičiausiu ir tiesiausiu keliu įmanoma pasiekti tų išsvajotų kompetencijos aukštumų? Studijuodami aukštojoje mokykloje? Galima, bet tam reikia ne vienerių metų ir šiek tiek resursų.
Savarankiškai? Taip, bet kaip tuomet įrodyti darbdaviui, ko buvo išmokta? Pagal mokymus organizuojančių ekspertų, ko gero, efektyviausias ir greičiausias būdas yra kvalifikaciniai kursai. Pusdienis, na, blogiausiu atveju viena darbo diena – ir profesinė kvalifikacija pakelta. Tiesa, koks to kompetencijos pakėlimo „aukštis“, nelabai įmanoma įvertinti. Universiteto dėstytojai išmano darbo su auditorija niuansus.
Žinoma, kad vienerius ar daugiau metų trunkantis darbas su studentu universiteto auditorijoje skiriasi nuo dėstymo specialistui per vienos dienos seminarą. Universiteto auditorijoje dėstytojas gali sau leisti gilintis į sudėtingus mokslinius tyrimus, aptarti mąstymo pastangų reikalaujančias temas. Universitete ne kiekviena paskaita yra linksma ir pasibaigia paruoštų sprendimų rinkiniu, o studentai išeina jausdamiesi nugalėtojais ir smagiai praleidęs laiką. Būna ir taip, kad studentai bus palikti patys nuspręsti, kuri įrodymų trajektorija yra teisinga, o tai – vargina.
Tuo tarpu per kvalifikacinius mokymus lektorius nebeturi nei pakankamai laiko, nei laisvės rizikuoti ir palikti savo klausytojus sumaištyje ar, kas dar blogiau, sukelti jiems nepasitikėjimą pateikta informacija. Tad lektorius turi būti kiek galima artimesnis klausytojams, sukurti lengvą ir malonų prisiminimą jų galvose bei sustiprinti jiems pasitikėjimą savimi.
Įdomu, kaip praktikoje lektoriai susidoroja su šiuo iššūkiu? Visai neplanuotai teko apsilankyti komerciniuose kvalifikaciniuose kursuose, skirtuose verslo efektyvumo didinimui, kuriuos vedė vienas gerai visuomenėje žinomas veikėjas ir konsultantas, nemažai investavęs į savo vardo žinomumą. Virsmas iš dėstytojo į klausytoją sukėlė įvairių minčių, ypač dabar, kai universitetų skaičiaus mažinimo vajuje bandoma įteigti, kad studijos universitetuose nėra kokybiškos, o išsilavinimo ir žinių spragas gali užkamšyti ir verslo atstovai, kurie yra praktikai, sekantys naujoves ir tendencijas.
Seminaras vyko penktadienio popietę, jo trukmė – 4 valandos, auditorijoje dominavo vyrai. Šiame seminare labiausiai krito į akis ne seminaro turinys, jame pateikiama informacija, bet lektoriaus triukai norint padaryti įspūdį auditorijai. Jis išties įtemptai dirbo siekdamas sudaryti kuo sėkmingesnio žmogaus įvaizdį. Dažnai žongliravo statistika, dideliais skaičiais ir žinomais prekiniais ženklais: jo projektuose buvo 10 000 vizitų, aplankyta 15 šalių, tarp partnerių – tik didelės tarptautinės kompanijos, tarp draugų – tik milijonus uždirbantys verslininkai, vairuojantys brangius automobilius.
Savo pranešime jis nevengė įvairių moksliškai skambančių duomenų, naudojo sudėtingus apibrėžimus ir mokslinius žodelius iš gretutinių mokslo sričių, tokius kaip kognityvinė ergonomika, receptoriai, algoritmai. Tiesa, šiais terminais jis per daug nepiktnaudžiavo, kad auditorija sugebėtų per tokį trumpą laiką juos įsisavinti. Tai tikrai efektyviai veikiantys triukai, galintys per trumpą laiką pavergti klausytojus, bet ar šio seminaro klausytojai gavo kokios nors realios naudos?
Mokymai turėjo būti siaura efektyvumo tema, tiksliau – kaip didinti efektyvumą taikant konkretų vadybos metodą, tačiau praktiškai pusė laiko buvo skirta plačiam vadybos temų aptarimui, ir tik ketvirtadalis – pačiam metodui bei trumpam pagrindinių šio metodo sąvokų pristatymui.
Per likusį laiką pranešėjas apibendrino pateiktą informaciją ir pakvietė nepraleisti kitų jo mokymų, nes „per šiuos mes nespėjome įsiginti tiek, kad galėtume jau metodą taikyti“.
Tad kuo mokymai skiriasi nuo dėstymo? Pirmiausia – informacijos gilumu. Keturis valandos – tikrai ne tas laikas, per kurį galima išmokyti kritinio mąstymo ir pristatyti keletą požiūrių. Tai matyt suprasdamas lektorius stengėsi pateikti kiek galima daugiau jau praktiniam naudojimui paruoštų instrukcijų, vienareikšmių patarimų, kurie nuskambėjo kaip absoliuti ir vienintelė tiesa, tinkanti visoms gyvenimo situacijoms ir visiems verslams. Tuo tarpu aukštasis mokslas pirmiausia akcentuoja kritinį mąstymą, kuris padeda efektyviausiai ir objektyviausiai pažinti realų pasaulį ir jį analizuoti.
Tai reiškia, kad ne visos situacijos gyvenime, o taip pat ir versle gali turėti vienareikšmį sprendimą, o konkrečios veikimo instrukcijos gali prasilenkti su tikrove. Kita vertus, tarpinės grandies darbuotojai (šių mokymų dalyviai) dažniau susiduria su paprastomis situacijomis, kuriose jie privalo veikti daug nemąstydami, tik griežtai vykdydami konkrečias instrukcijas. Tokiu atveju lektorius teisus.
Bet jeigu tam pačiam darbuotojui tektų paruošti kito darbuotojo veikimo instrukcijas, nors jis moka instrukcijas tik vykdyti, panašūs mokymai gali būti ne tik klaidingi, bet ir žalingi. Ne visos akademinės paskaitos yra tobulos, kaip ir ne visi kvalifikaciniai mokymai – paviršutiniški ir neefektyvūs, tačiau tik mokymai aukšto lygio, kūrybingų, kritiškai mąstančių ir sugebančių prisitaikyti prie naujų darbo rinkos iššūkių specialistų seminarų pranešėjai tikrai neparuoš.
Birutė Mikulskienė yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė. Komentaras publikuotas portale 15min.lt