Lietuvos universitetų tinklo pertvarka

2017-02-28

Birutė Mikulskienė. Kiek asociacijų išjudintų aukštojo mokslo reformą?

img2943---copy Visuomenė, be abejo, išmano apie tam tikrus aukštojo mokslo dalykus, be to, jos pritarimas tam tikra prasme lemia, kokia apimtimi aukštasis mokslas yra finansuojamas. Deja, apie aukštąjį mokslą visuomenė dažniau pasisako komentaruose po internetinės žiniasklaidos straipsniais nei atvirai ir rezultatyviai diskutuoja su ekspertais. Tuo tarpu kompetentingiausiais ekspertais šiose diskusijose dažniausiai laikomi arba universitetų rektoriai, arba verslininkai. Ir dažniausiai jie kalba ne savo, ne konkretaus universiteto ar įmonės, bet asociacijų vardu (Lietuvos universitetų rektorių konferencijos vardu kalba rektoriai, Lietuvos pramoninkų konfederacijos vardu – verslininkai).
Asociacijos demokratinėse valstybėse turi labai progresyvią ir pozityvią misiją sutelkti vienminčius, turinčius panašius interesus ir formuoti kolektyvinę poziciją valstybės valdymo klausimais.
Tokiais atvejais asociacija savo viduje turėtų aptarti būsimas sektoriaus reformas, susiderintų konfrontuojančius interesus ir galėtų nuosekliai kalbėtis su politikais viso suvienyto sektoriaus vardu. Universitetų rektorių konferencija vienija visus Lietuvos universitetus. Tikėtina, kad jų pozicija yra suderinta tarpusavyje nepaisant to, kad universitetai greičiausiai turi skirtingas pirmines pozicijas. Šiuos nesutarimus lemia ir universitetų skirtumai: vieni yra klasikiniai, orientuoti į fundamentinius tyrimus, kiti – inžineriniai, dirbantys taikomųjų tyrimų srityje, treti – tik socialinių mokslų, ketvirti – regioniniai. Tad ir asociacijos viduje norint suformuoti bendrą poziciją gali kilti neišvengiamos įtampos.
Ką tuo tarpu veikia kitos sektoriaus asociacijos? Negi tik dvi asociacijų tipo organizacijos turi interesą pasisakyti aukštojo mokslo reformos klausimu ir ginti savo interesą? Apskritai kokios dar asociacijos galėtų turėti kompetencijos pasisakyti šiuo klausimu, o į jų nuomonę turėtų būti atsižvelgta? Kolegijų direktorių? Studentų? Studentų tėvų? Universitetų darbuotojų?
Išties asociacijų šiame sektoriuje yra daugiau nei dvi. Būtų galima paminėti svarbiausias arba ryškiausiai matomas. Kolegijas atstovauja Lietuvos kolegijų direktorių asociacija. Studentus – Lietuvos studentų sąjunga. Tėvų interesus atstovauti gali Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija arba Lietuvos tėvų forumas. Lietuvos universitetų darbuotojai dažnai buriasi į draugijas pagal mokslinį interesą, bet jos nėra nei girdimos, nei kelią sau tikslą būti aktyviomis politikoje. Dar reiktų paminėti darbuotojų profsąjungos, tame tarpe ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas.
Tiesa, profsąjungos savęs netapatina su asociacijos tipo organizacija ir galima interesų grupe. Kodėl aukštojo mokslo sektoriuje svarbiomis asociacijomis laikomos tik dvi iš jų? Pagal priimtą tipologiją aukštajame moksle galima išskirti trijų lygių interesų grupes: sistemos nariai (universitetų vadovai, darbuotojai ir studentai), platesnis sistemos ratas (tėvų asociacijos) ir aplinkos nariai (verslas ir valstybės institucijos).
Tikėtina, kad sistemos nariai turėtų būti geriausiai pasiruošę politinėms diskusijoms, o aplinkos interesų grupės turėtų būti pusiausvyrą palaikančios derybose. Kaip tai vyksta Lietuvoje?
Pasirodo, jog stipriausios, matomiausios ir pajėgiausios daryti įtaką yra verslo asociacijos. Šios asociacijos turi pakankamai finansinių išteklių, intelektinių pajėgumų jais naudotis, jos taiko gana skaidrias savo narių įtraukimo tradicijas, naudojasi balsavimo ir įsiklausimo į asociacijos narį taisyklėmis. Antro lygio stiprumą demonstruoja instituciniai atstovai, pavyzdžiui Lietuvos universitetų rektorių konferencija: jiems vidinis susitarimas rūpi menkiau, bet siekiama realaus poveikio politikai. Silpniausi pajėgumų sukaupimo prasme yra studentų, darbuotojų bei tėvų asociacijos. Silpnumas pasireiškia ne tik dėl pozicijos konkrečiu klausimu neturėjimu, bet ir jautrumo savo narių poreikiams atžvilgiu. Nors Lietuvos studentų asociacija yra pageidaujami politikų ar universitetų vadovų partneriai (jie noriai lydi ministrus į tarptautinius renginius ir dažnais atvejais palaiko reikiamą poziciją), jais dažniau manipuliuojama nei realiai tariamasi. Šiek tiek paradoksalu, kad asociacijos, kurios atstovauja sistemą, yra silpnos, o sistemos aplinką atstovaujančios asociacijos, atvirkščiai – stiprios.
Galbūt tai galėtų paaiškinti, kodėl aukštojo mokslo klausimais dominuoja praktiškai viena nuomonė, o jai alternatyvų kiti sistemos nariai negali pasiūlyti. Kaip tokioje sistemoje racionaliausia elgtis konkrečiai ir pajėgiai asociacijai? Pasirodo, tokia sektoriaus asociacijų sąranga skatina ne ieškoti susitarimo asociacijos viduje, bet kurti alternatyvias asociacijas. Jei interesai asociacijoje susikerta, ima konkuruoti ir galų gale nepavyksta susitarti, kito konfrontuojančio intereso atstovai stengiasi susiburti į alternatyvią asociaciją. Tai gana įprasta praktika versle.
Nauja asociacija nebesiekia suburti viso sektoriaus (ir kam gi to reiktų – kuo daugiau narių, tuo sunkiau susitarti). Jei ir alternatyvioje asociacijoje interesai išsiskiria, galima pasinaudoja teise tapti lobistu ir imti veikti savarankiškai be asociacijos pagalbos. Na, o jei nesinori registruotis lobistu, tuomet visada galima aplankyti sprendimo priėmėjus tiesiogiai kaip visuomenės atstovui. Taip asmeniniai kontaktai tampa svarbiausi viešųjų konsultacijų mechanizmu. Labai panašią situaciją galima stebėti ne tik versle, bet šių dienų aukštajame moksle.
Neseniai įsteigta Universitetų pažangos konferencija ir yra tokio veikimo pavyzdys. Viena vertus, susikūrė nauja asociacija gana mažai apgyvendintame aukštojo mokslo interesų lauke. Kita vertus, naujos asociacijos atsiradimas rodo interesų konkurenciją ir slaptą viltį „susitarti už uždarų durų“ nesitariant su visais šio sektoriaus nariais. Atrodytų, kad aukštajame moksle yra nemažai erdvės asociacijoms kurtis, bręsti, mokytis vienoms iš kitų, o vėliau ir tartis. Tik gaila, kad asociacijos brandai pasiekti reikia ne vienerių darbo metų, o mes aukštojo mokslo reformai atlikti laiko nebeturime.