COVID-19: MRU ekspertų įžvalgos

2020-05-11

Arvydas Guogis. Gerovės paskirstymo klausimas Rytų Azijoje. Verta prisiminti istoriją

arvydas-guogis-5ea7f246691b0 Pasaulinė COVID–19 krizė atskleidė, kad svarbiausias struktūrinis ir funkcinis pasaulio, taip pat ir Rytų Azijos tvarkos elementas išlieka valstybė, kas metodologiškai – teoriškai ir empiriškai – prieštarauja laisvosios rinkos ekonomikos šalininkų teorijoms tiek ekonominiu, tiek ir ideologiniu-politiniu požiūriu. 

Nepaisant to, kad Rytų Azijos šalys iki pastarosios krizės, išskyrus Šiaurės Korėją, bene daugiausiai laimėjo pasaulyje iš globalizacijos ir jos skatinamos tarptautinės prekybos ekonominiu požiūriu, koronaviruso krizė aiškiai parodė efektyvios valstybės sukūrimo arba jos palaikymo geroje būklėje būtinybę. Tokiu atveju reikia aptarti Rytų Azijos atžvilgiu vartojamą „vystymosi gerovės“ („developmental welfare“) terminą, bei juo apibūdinantį reiškinį, kuris įneša šiek tiek painiavos į visą gerovės valstybės problematiką. 
Žinia, Rytų Azijos šalys per pastaruosius kelis dešimtmečius ekonomiškai vystėsi itin greitais tempais su dideliu tų valstybių ekonomikos reguliavimu. Tačiau šių šalių – pvz. Kinijos, Honkongo, Taivano, Pietų Korėjos, Singapūro socialinė plėtra, ypač – socialinės apsaugos srityje, tiesiog nesuspėjo su jų sparčiu ekonomikų augimu, ir žymiai atsiliko. Šių šalių raidai apibrėžti buvo panaudotas „vystymosi gerovės“ terminas, kuris atspindėjo ekonominių tikslų siekimą socialinių tikslų sąskaita. 
Šių valstybių atveju galima teigti, kad ekonomikos vystymasis ilgą laiką buvo savitikslis, ir neatsižvelgiantis į socialinį žmogaus saugumą nei kokybiškai, nei kiekybiškai. Kažkiek ekonominės komponentės dominavimą Rytų Azijoje „atsvėrė“ kultūrinės šių šalių tradicijos, kurios visada pasižymėjo didele specifika. 
Tačiau ilgą laiką ten nebuvo nei socialinės apsaugos sistemų, kaip atitinkamų valstybinių struktūrų („schemų“) įgyvendinimo, nei pakankamo jų finansavimo, dažnai apsiribojant tik profesinio draudimo schemomis. Faktiškai Rytų Azijos šalyse susiformavo atskiri liberalaus-marginalinio modelio atvejai, kurie žymiu mastu skyrėsi nuo liberalaus anglo-saksiškojo modelio pirmiausia savo nevyriausybinio sektoriaus atsilikimu, labdaros nepakankamumu, silpnesne demokratija, arba visišku jos nebuvimu, kaip Kinijoje, bet pasižymėjo išsivysčiusiais „šeimos ryšiais“, kurie nėra stiprioji anglo-saksiškojo modelio pusė. Verta pažymėti, kad „šeimos ryšiai“ nėra stipri ir skandinaviškojo institucinio universalaus-perskirstomojo gerovės valstybės modelio pusė. 
Čia reikėtų prisiminti neseną istoriją, ir kaip Rytų Azijos šalys anksčiau „išėjo iš krizės”. 20-o amžiaus priešpaskutiniame dešimtmetyje Rytų Azijos valstybių požiūris į europietišką „gerovės valstybę“ buvo skeptiškas. Gerovės valstybė buvo laikoma atspindinčia tik specifines Europos problemas – dideles socialines sąnaudas ir nedarbą, blogas demografines prognozes ir prieštaringus darbo santykius. 
Labiau atitinkantis Rytų Azijos poreikius atrodė Vakarų liberalios ekonominės rinkos modelis. Tačiau du reiškiniai pakeitė Azijos modelio būseną. Pirma, ji pasikeitė dėl greito ekonomikos augimo dešimtmečio, antra, – dėl 1997–1998 metų ekonominės krizės. Toliausiai po Japonijos pažengusios Azijos šalys – Honkongas, Pietų Korėja, Singapūras ir Taivanas, pradėjo diegti europietiškos gerovės sistemai būdingus elementus: naujas socialinės ir sveikatos apsaugos priemones, pavyzdžiui, paramą būsto įsigijimui ir išlaikymui, ar minimalią senatvės apsaugą. Šiuo aspektu tarp Rytų Azijos šalių pirmavo Japonija. 
Verta prisiminti, kad Japonijos socialinės išlaidos dar devintojo dešimtmečio pabaigoje viršijo atitinkamas JAV išlaidas. 1987 metais Japonijos socialinės išlaidos sudarė 10,9 proc. nacionalinių pajamų, o JAV – 8,8 proc. Kitais iškalbingais faktais Rytų Azijoje buvo valstybinės sveikatos apsaugos sistemos sukūrimas Pietų Korėjoje, universalios sveikatos priežiūros sistemos įgyvendinimas Taivane, Valstybinio kaupiamojo pensijų fondo įsteigimas Singapūre, kompleksinės gerovės sistemos, garantavusios minimalias pajamas piliečiams, sukūrimas Honkonge ir dosnių aprūpinimo gyvenamuoju plotu schemų įgyvendinimas Honkonge bei Singapūre. 1997–1998 metų finansinė krizė Rytų Azijoje atskleidė didžiulę kapitalo rinkos nelygybę. 
Kritus turto vertei, stipriai pablogėjo ir verslininkų bei miestiečių padėtis. BVP nuosmukis ir verslo nesėkmės atvedė prie atlyginimų sumažinimo. Finansinės krizės rezultatai buvo prieštaringi: iš vienos pusės, sumenko pajamų nelygybės stiprėjimo nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios tendencija, tačiau, iš kitos pusės, padidėjo absoliutaus skurdo lygis. 
Kartu susitraukė ir viešasis sektorius. Krizė pateikė iššūkį tradiciniam socialiniam susitarimui. Ji pagreitino „senųjų ekonomikų“, paremtų žema darbo kaina ir darbui imlia pramone, pasikeitimus į „naująsias ekonomikas“ ir technologiškai pažangias įmones, ypač – elektronikos ir informacijos sektoriuose. 
Pokyčiai Azijos šalyse suponavo naujos veiklos, paremtos žiniomis ir naujais įgūdžiais, galimybes. Naujos ekonomikos augimo kryptys kartu atskleidė ir išsilavinimo srities spragas. Iki to laiko Azijos darbo rinka rėmėsi Azijos absolventais ir grįžusiaisiais iš Vakarų šalių universitetų. 
Dabar dėl mažesnių pajamų ir didesnių santykinių sąnaudų, siekiančiųjų išsilavinimo srautai sumenko. Malaizijoje gerokai sumažėjo išvykstančių į užsienį studentų, o Indonezijoje – siekiančių išsilavinimo bet kuriame lygyje. Šie fundamentalūs pokyčiai paliko pėdsaką ir formavo kiek kitokią viešąją politiką. Sustiprėjo viešosios atskaitomybės poreikis, sumenko korupcinė politika, o visuomeninis gyvenimas kai kur pajudėjo prie atviresnės demokratijos ir dosnesnių socialinių sistemų. 
Nors daugelis Azijos šalių, pavyzdžiui, Filipinai ar Indonezija, vis dar verčia kalbėti apie demokratinio modelio netobulumus ir blogas jo perspektyvas, tačiau atskiros šalys, tokios, kaip Pietų Korėja, pademonstravo kolektyvinę profsąjunginių derybų jėgą ir kitus labiau išsivysčiusios demokratijos požymius. 
Kaip galima paaiškinti Rytų Azijos socialinę politiką gerovės valstybių modelių lygmeniu? Labiausiai išsivysčiusi Japonija pasižymėjo savotišku zigzagų kursu: nuo viešųjų ir korporatyvinių gerovės elementų kūrimo augant ekonomikai, iki šio modelio demontavimo sustojus ekonomikos augimui. Ilgą laiką mokslinėje literatūroje Japonija buvo priskiriama prie atskiro modelio. 
Tačiau Japonijos modelis yra originalesnis kultūriniu, bet ne socialinės apsaugos aspektu. Jame buvo suderinti dviejų modelių bruožai: europietiško korporatyvinio – konservatyvaus, orientuoto į darbo rinką, ir liberalaus modelio, orientuoto į privačią gerovės sistemą, labiausiai būdingą Amerikos šalims. 
Tai – hibridinis gerovės valstybės modelis. Kaip vystysis Rytų Azija po 2019-2020 metų koronaviruso krizės, išlieka atviru klausimu. Viena aišku, Rytų Azijos šalys, išskyrus Šiaurės Korėją, dažniausiai pasižymėjo dideliais prisitaikymo prie netikėtai susidarančių sąlygų sugebėjimais, o kartu – ir tam tikro inovatyvumo samplaika, kurie stūmė šių šalių ekonomikas į priekį. Iš pirmųjų, dar ankstyvokų, duomenų matosi, kad Rytų Azijai gresia bent jau mažesnis ekonominis nuosmukis, negu išsivysčiusioms Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos šalims. Tačiau kaip tai paveiks valstybių socialines sistemas, išlieka kol kas tokiu klausimu tiek Vakaruose, tiek ir Rytuose, į kurį atsakymo neturi niekas.  
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto profesorius. Komentaras publikuotas portale 15min.lt