Praėjusią savaitę Lietuvos pašonėje prasidėjo Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad 2017“. Jų išvakarėse daug nerimo išsakė aukščiausioji mūsų šalies valdžia. Vis dėlto pratybų įkarštyje Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko į Niujorką. Ar galime tai laikyti ženklu, kad baimės dėl „Zapad 2017“ buvo gerokai perdėtos? Šiomis dienomis į Niujorką išvyko ne tik Lietuvos prezidentė. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijoje, kaip pranešama, šią savaitę turėtų dalyvauti daugiau kaip 100 pasaulio valstybių ir vyriausybių vadovų.
Daugiausia dėmesio šioje sesijoje, matyt, bus skirta ne Rusijos inicijuotoms karinėms pratyboms Baltijos šalių, Lenkijos ir Ukrainos pasienyje, o nenuspėjamo Šiaurės Korėjos lyderio politikai stabdyti. Tačiau kiekvienos valstybės vadovas savo kalboje gali atkreipti dėmesį į tai, kas jo šaliai yra aktualiausia. D. Grybauskaitė pareiškė, jog kalbės apie „Zapad 2017“ grėsmę, nors šios pratybos tuo metu jau bus pasibaigusios.
Oficialiame pratybų organizatorių pareiškime skelbta, kad per jas Rusijos ir Baltarusijos karinės pajėgos išbandys tam tikrus scenarijus. Pagal juos bus rengiamasi karo veiksmams, izoliuojami regionai, kuriuose galėtų būti sąlyginio priešo neteisėti kariniai daliniai. Pranešta, kad pratybose dalyvaus apie 13 tūkst. Rusijos ir Baltarusijos karių. Vis dėlto Lietuvos žiniasklaidoje (ir ne tik) skelbti visai kiti scenarijai, taip pat – labai grėsmingai atrodantys galimų karinių veiksmų žemėlapiai.
Matėme raudonas strėles, kaip galimo Rusijos armijos įsiveržimo kryptis, nukreiptas į mūsų valstybės teritoriją, kai iš Kaliningrado srities atakuojama Klaipėda ir Šiauliai bei užkertamas Baltijos šalių susisiekimas su Lenkija per mus jungiantį Suvalkų koridorių, o iš Baltarusijos projektuoti galimi smūgiai Suvalkijai ir Kaunui. Iš šiaurės – ir Aukštaitijai. Žvelgdami į tuos žemėlapius matėme, jog Lietuvos gynybą užtikrintų brigados „Geležinis vilkas“ bei „Žemaitija“, ir supratome, kad to tikrai nepakaktų rimtų karinių veiksmų atveju. Tai būtų greičiau tik simbolinis pasipriešinimas, kad nepasikartotų 1940 metų situacija.
Iš žiniasklaidos pranešimų sužinojome, kad šių karinių pratybų dienomis Lietuvoje bus dislokuota keletas tūkstančių karių iš kitų NATO šalių, o amerikiečiai Šiauliuose dislokavo aštuonis naikintuvus vietoj keturių. Tai irgi suvokėme kaip gana simbolinį faktą, bet jis negalėjo nedžiuginti. Lietuvos pajėgos su keletu tūkstančių kitų Aljanso šalių karių tikrai nebūtų pajėgios atsispirti Kremliaus karinei mašinai, kaip ir 8 JAV naikintuvai būtų bejėgiai prieš rimtą Rusijos karinę ataką, bet šis ženklas rodė, kad karinių veiksmų atveju Rusijai tektų susidurti su visa NATO karine armada. Išbandyti, kiek NATO garantijos Baltijos šalims ir Lenkijai veiksmingos, suvokiant, jog atsako galima sulaukti iš viso Aljanso, galėtų tik labai didelis politinis avantiūristas. Todėl bent jau kol kas „Zapad 2017“ vyksta taip, kaip oficialiai skelbė šių pratybų organizatoriai.
Nematyti, kad jose galėtų dalyvauti apie 100 tūkst. karių, kaip būgštauta Lietuvoje ir už mūsų šalies ribų, turint omenyje, kad 13 tūkst. karių skaičius dažniausiai nurodomas pagal Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos reikalavimus.
Šį skaičių viršijus, karinių pratybų organizatoriai turėtų kviesti į visus jų etapus tarptautinius stebėtojus. Taip pat neatrodo, kad per šiuos manevrus Kremlius ruoštųsi nuversti Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, kaip ne kartą buvo skelbta ir mūsų šalies žiniasklaidoje, įvardijant tai kaip galimą pratybų šalutinį poveikį, o gal net vieną tikslų. Bet kam versti prezidentą, kuris ir taip vykdo Kremliui palankią politiką, o kadaise retsykiais darytais reveransais Vakarams ar purkštavimais ant Maskvos siekė tik konkrečių ekonominių dividendų?
Norėtųsi tikėtis, kad „Zapad 2017“ baigsis be kokių nors karinių provokacijų Baltijos šalių atžvilgiu. Kai kurių valstybių politikai, pavyzdžiui, Suomijos gynybos ministras Jussi Niinisto, šias pratybas pavadino labiau propagandiniais, nei turinčiais kokią nors rimtą karinę svarbą Rusijai manevrais. Jam pritaręs JAV interneto portalas „The Daily Beast“ pažymėjo, kad į „Zapad 2017“ Rusija nebuvo pajėgi atsiųsti naujausios karinės technikos, kurią skelbė turinti. Visas tas triukšmas dėl „Zapad 2017“ buvo naudingas Lietuvai: pratybų išvakarėse NATO turėjo aiškiai apsibrėžti savo interesus dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos, ir Kremliui buvo pasiųstas nedviprasmiškas signalas.
Dabar tikriausiai neverta spėlioti, ar Vladimiras Putinas buvo suinteresuotas per šias pratybas išbandyti NATO stiprybę ir pasirengimą ginti Baltijos šalis, o vėliau atsitraukė, ar iš tikrųjų jas naudojo tik propagandiniais tikslais.
Pagaliau atsakymo galime ir nesužinoti. Mums svarbu, kad kariniai Kremliaus manevrai baigtųsi ne taip, kaip dažnai baigdavosi iki šiol. Sovietai jais naudojosi kaip pretekstu invazijai į Baltijos šalis, Vengriją, Čekoslovakiją. Pastaruoju metu Maskva juos pritaikė atakai prieš ne NATO nares Gruziją ir Ukrainą, kad jas skaldytų.
Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt