Įdomu

2018-07-27

Agota Giedrė Raišienė. Kremui pagaminti mokslo reikia, žmonių gyvenimui pagerinti – ne?

agota-giedre-raisiene-5ab9ffc3b7cd2

Mokslininkų darbas niekuomet nebuvo savitikslis ribotai grupei reikšmingas procesas, nes mokslo esmė - žinių ir gilesnio supratimo apie žmoniją supantį pasaulį paieška. Vis dėlto kai kurių mokslo sričių apologetams, turintiems įtakos svariems sprendimams, laikantis pozicijos, jog „tikras mokslas“ yra tyrimai, kurių rezultatai virsta konkrečiais gaminiais ar paslaugomis, mokslininkų potencialas tarsi susiaurinamas iki komercinės paskirties. Metų metais neišsprendžiame daugybės socialinių problemų šalyje, tačiau vyrauja opinija, kad veido kremui sukurti reikia mokslo – specifinių chemijos ir kitų žinių, o sprendžiant visuomenei svarbius klausimus – ne. Toks mąstymas neša skaudžius padarinius.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) vertinimu, neįgalieji yra viena labiausiai marginalizuojamų socialinių grupių pasaulyje, o jų integracijos į visuomenės gyvenimą klausimas laikomas žmogaus teisių problema. Neįgalius žmones riboja ne tik silpnesnė sveikata ir atitinkamai mažesnės įsidarbinimo galimybės bei patiriamas didesnis skurdo lygis, bet ir vis dar ganėtinai neigiamas visuomenės požiūris.
Neįgaliųjų gyvenimo kokybę pakelti gali veiksminga socialinės integracijos politika su aiškiais strateginiais tikslais, kurių derėtų siekti objektyviai įvertinus esamą padėtį bei pasirinkus geriausius sprendimus. Pirmas žingsnis, kurį ta linkme būtina žengti, yra sisteminė situacijos analizė. Neturint aiškių duomenų apie socialinės integracijos politikos įgyvendinimą, tam skiriamų lėšų panaudojimą, neįgaliųjų gerovę gerinantys politiniai sprendimai greičiau jau būtų laimingas atsitiktinumas – reali teigiamų poslinkių tikimybė nedidelė.
Be objektyvios, moksliniais metodais pagrįstos analizės vargiai įmanoma priimti optimalų sprendimą, kuris padėtų sumažinti neįgaliųjų atskirtį visuomenėje. Vakarų šalyse veikia skirtingos neįgaliųjų integravimo į darbo rinką sistemos, įtraukiančios platų spektrą organizacijų, pradedant pelno nesiekiančiomis ir baigiant įprastomis uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis. Dėl savo specifikos organizacijos, įgyvendinančios tikslą integruoti socialinės atskirties grupių atstovus, vadinamos dvigubos misijos organizacijomis. Šių organizacijų veiklos efektyvumas ir socialinis bei ekonominis poveikis visuomenei pripažįstami kaip itin svarbūs.
Dvigubos misijos organizacijų tyrimus remia ES per COST mokslo tyrimų programos projektą CA16206 „Naujos kartos socialinių įmonių tyrėjų įgalinimas“. 2018 m. pradžioje Lisabonoje vykusiame projekto vykdytojų iš 37 šalių susitikime buvo pabrėžta, kad ES „antrosios bangos“ šalyse, kurioms priskiriama taip pat ir Lietuva, kritiškai trūksta išsamių mokslinių tyrimų, objektyvios ir sistemingos socialinių įmonių analizės, kuri atskleistų socialinį, politinį ir ekonominį šių dvigubos misijos organizacijų veiklos kontekstą bei leistų įvertinti, kiek palanki socialinėms įmonėms yra išorinė aplinka: teisinis reguliavimas, valstybės finansinė parama ir t.t.
Sprendžiant neįgaliųjų integracijos problemą be mokslu grįstų įrodymų negalime atsakyti į klausimą, ar socialinių įmonių naikinimas būtų naudingas ar žalingas, taip pat galime tik spėlioti, ar siūlymas nukreipti neįgaliuosius į laisvą darbo rinką galėtų būti naudingesnis ir efektyvesnis, nei sprendimas pasirūpinti šia pažeidžiama visuomenės grupe kitais būdais. Poreikio išradimams šiuo atveju nėra.
Pradžiai pakaktų remtis Europos mokslininkų tinklo (EMES) parengta tyrimų metodika, kuri leistų surasti labiausiai tinkamas alternatyvas į darbo rinką siekiantiems geriau integruotis neįgaliesiems. Juk neįgalieji – tos pačios visuomenės nariai, todėl jų gerovė – visuomenės masto interesas. Priešingai nei straipsnio pradžioje minėtas veido kremas.
Dr. Agota Giedrė Raišienė yra Mykolo Romerio universiteto profesorė. Komentaras publikuotas portale 15min.lt