Mykolas Romeris

1880 m. gegužės 17 d. Bagdoniškyje (Rokiškio raj.), Mykolo Kazimiero Romerio ir Konstancijos Tukallo – Romerienės šeimoje gimė septintasis vaikas – Mykolas Pijus Paskalis, aštuntosios Lietuvos Romerių kartos atstovas, būsimasis profesorius, Lietuvos konstitucinės teisės tėvas.

Sena ir plati bajoriška Romerių giminė Lietuvoje atsirado XVII a., bet jos šaknys nueina kur kas giliau į praeitį ir žemėje kur kas plačiau pasiskleidžia. Giminė kilusi iš Saksonijos, ir jos kilmę primindavo dar XX a. pradžioje prie pavardės puikavęsis vokiškasis bajoriškasis „von“. Į Lietuvą Römerių kelias ėjo per Kuršą: vienas giminės atstovas, kitados tapęs Livonijos ordino riteriu, po ordino sekuliarizavimo priėmė evangelikų tikėjimą, vedė ir čia pradėjo naują Romerių giminės atšaką.
Per daugelį kartų Romeriai susigiminiavo su Lietuvos bajorija ir asimiliavosi.

Mykolas Romeris – neeilinė asmenybė savo nuopelnais valstybei, visuomenei ir mokslui. Nepaprasta energija, plati erudicija, tvirtos demokrato pažiūros ir tolerancija, gilus pilietiškumo suvokimas ir aukščiausios prabos žmogiškosios savybės leido jam išties daug nuveikti gimtojo krašto labui.

Aukštąjį išsilavinimą M. Romeris įgijo privilegijuotoje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje, specialiai skirtoje bajorų vaikams rengti darbui carinės Rusijos valstybės aparate. Baigęs ją, bet iš principo nusiteikęs netarnauti caro įstaigose, M. Romeris išvyko į užsienį. Pradžioje klausęs paskaitų Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos fakulteto istorijos skyriuje, 1902 – 1905 m. jis studijavo pasaulinio garso Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje.

Baigęs studijas ir apsigyvenęs Vilniuje, M. Romeris įsijungė į aktyvią visuomeninę ir publicistinę veiklą. Reikšmingiausi šio laikotarpio darbai buvo demokratinės pakraipos dienraščio „Gazeta Wilenska“, propagavusio tautų bendradarbiavimą ir kėlusio Lietuvos lenkų dalyvavimo lietuvių nacionaliniame judėjime klausimą, Vilniuje 1906 m. išleidimas, taip pat stambaus veikalo lenkų kalba „Lietuva. Tautinio atgimimo studija“, tapusio pirmąją moksline studija lietuvių tautinio atgimimo istorijos klausimu, 1907 m. parašymas.

Ypač turiningi bei produktyvūs M. Romeriui buvo tarpukario Lietuvos Respublikos gyvavimo metai. Nepriklausydamas politinėms partijoms ir nesiekdamas valdžios, per palyginti trumpą laiką jis sugebėjo įsilieti į iškiliausių mūsų krašto žmonių gretas.

Iš pradžių, 1920 m., M. Romeris skiriamas apygardos teismo, o netrukus Vyriausiojo tribunolo teisėju. 1928 m. paskirtas valstybės tarybos nariu, kurioje dirbo iki 1933 m. Jam 1932 m. patikimas Lietuvos tautinio teisėjo pareigos Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole, šiam nagrinėjant bylą dėl Klaipėdos krašto Statuto interpretavimo. Tą bylą Lietuva laimėjo. Tame buvo labai didelis M. Romerio nuopelnas. Byla turėjo didelį tarptautinį atgarsį, sutvirtinusį Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui. M. Romeris taip pat sėkmingai atstovavo Lietuvai Hagos teisme 1938 – 39 m. sprendžiant lietuvių ir estų ginčą dėl atskaitymų už Panevėžio – Saldutiškio geležinkelio statybą. M. Romeris buvo prie Ministrų kabineto sudarytos konsultantų komisijos Klaipėdos krašto reikalams narys, kaip Klaipėdos krašto tarptautinių klausimų ekspertas dalyvavo Tautų Sąjungos darbe.

M. Romeris, daug bendraudamas su lietuviais inteligentais, tapo aktyviu lietuvybės puoselėtoju. Jis neliko pasyviu stebėtoju ir inkorporavus Vilniaus kraštą į Lenkijos sudėtį. Susipažinęs su J. Pilsudskio kalba, šia proga pasakyta Lenkijos seime, M. Romeris parašė jam laišką, rūsčiai smerkiantį Lenkijos valstybės viršininką, kuris, nors ir laikydamas save vilniečiu, senąją Lietuvos sostinę lengva ranka pavertė eiliniu Lenkijos provincijos miestu. Tas laiškas, kuris buvo viena iš M. Romerio „privačios diplomatijos“ akcijų, dar kartą atskleidė M. Romerio atsidavimą gimtajam kraštui, pilietiškumą. „Visą gyvenimą, – rašė jis 1923 m., – kaip koks legendinis Sizifas  ritau akmenį į kalną, ir tas akmuo nuolat riedėjo žemyn. Įrodinėjau, kad nacionalizmas yra dirbtinis ir veidmainiškas reiškinys ir kad mes, Lietuvos lenkai, turime stoti į piliečių eiles – Lietuvai, o ne Lenkijai, turime suprasti ir laikyti savo pareiga ir garbe visuomet dalyvauti pirmosiose kūrėjų gretose ir vadovautis krašto gerove, o ne kitų kraštų visuomenių interesais.”

Lygiagrečiai su įvairiapuse valstybine ir visuomenine veikla, nuo pat Lietuvos universiteto gyvavimo pradžios, t.y. 1922 m., M. Romeris ėmė dirbti mokslinį pedagoginį darbą jo Teisių fakultete. Nuo to laiko universitetas tapo lemiamu veiksniu M. Romerio gyvenime. Mokslinę pedagoginę veiklą M. Romeris tęsė ir po to, kai Lietuvai atgavus Vilnių, 1940 m. sausio mėn. jis kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakulteto profesūra ir studentais persikėlė į senąjį Vilniaus universitetą, sudarydami šio universiteto Teisės fakulteto branduolį.

Prof. M. Romeris buvo pripažįstamas vienu iš geriausių fakulteto pedagogų, kūrybiškas, nuolat ieškantis efektyvesnių žinių perteikimo formų. Vertinamas universiteto ir fakulteto akademinių bendruomenių, M. Romeris net tris kartus buvo išrinktas Lietuvos universiteto rektoriumi, ir šias pareigas su pertrauka ėjo septynerius mokslo metus (1927 – 28, 1933 – 36, 1936 – 39), t. y., ilgiau nei bet kuris kitas šio universiteto rektorius.

Įvertinant pačią mokslinę ir pedagoginę veiklą, 1926 m. M. Romeriui suteiktas profesoriaus mokslo pedagoginis vardas, o 1932 m. – teisių daktaro laipsnis.
Nepaprastai įvairus ir gausus prof. M. Romerio mokslinis palikimas. Tai daugybė monografijų ir veikalų: „reprezentacija ir mandatas“, „Administracinis teismas“, „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“, „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“, didžiulis ciklas „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“, mokslinių straipsnių, kurie buvo spausdinami Lietuvos ir užsienio – Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos – teisiniuose leidiniuose. Jis drąsiai reiškė ir gynė savo mintis, mokėjo nuodugniai, įtikinamai ir vaizdžiai jas argumentuoti, nebuvo siauras specialistas, o domėjosi ir tyrė įvairias administracinės, baudžiamosios, tarptautinės ir kitų teisės šakų, taip pat istorijos mokslų problemas. Tačiau pagrindinė jo mokslinio darbo sritis – konstitucinė teisė, kurioje visuotinai pripažintu autoritetu laikomas iki šiol.

Prof. M. Romerio nuopelnai savo kraštui įvertinti Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais. Jam buvo įteiktas Latvijos trijų Žvaigždžių antrojo laipsnio ordinas, jis išrinktas Prancūzijos Garbės legiono karininku. Jo pasiekimai moksle pastebėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse: jis išrinktas Čekoslovakijos Mokslo ir meno akademijos, tarptautinio Prancūzijos revoliucijos instituto nariu, Rumunijos Karališkojo administracinės teisės instituto nariu korespondentu.

Prof. Mykolas Romeris pagrįstai laikomas ir vienu iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų. 1989 m. rudenį Lietuvos Aukščiausioji Taryba buvo sudariusi Ribentropo – Molotovo protokolų įvertinimo komisiją, vadovaujamą akademiko Juro Poželos. Komisijos nariai atsinešė ką tik nedidele knygele išleistą M. Romerio straipsnį „Lietuvos sovietizacija 1940- 41 m.“, kurioje prof. M. Romeris labai įžvalgiai rašė apie sovietinę Lietuvos okupaciją ir aneksiją. Ši kukli knygelė tapo Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdžio vėliava.

Prof. Mykolas Romeris teisėtai pripažįstamas Lietuos konstitucinės teisės tėvu. Jis pirmasis Lietuvoje studentams skaitė konstitucinės teisės paskaitas, jo fundamentaliais darbais rėmėsi Nepriklausomos Lietuvos konstitucijos kūrėjai, dabar remiasi teisės mokslininkai savo paskaitose, moksliniuose veikaluose. Rengiamos tarptautinės mokslinės konferencijos, kuriose analizuojami prof. M. Romerio darbai, buvo organizuoti M. Romerio skaitymai. Mykolo Romerio universitete buvo surengta mokslinė konferencija „M. Romeris ir šiandiena“, kurioje pranešimus skaitė ir pripažinti teisės mokslininkai, istorikai, ir studentai, besidomintys konstitucinės teisės ištakomis bei prof. M. Romerio asmenybe. Lietuvos televizijoje sukurtas dokumentinis filmas „Prof. Mykolas Romeris“. Viena iš Mykolo Romerio universiteto Studentų mokslinės draugijos sekcijų skirta prof. M. Romerio mokslinio palikimo studijoms, Vytauto Didžiojo, Vilniaus ir Mykolo Romerio universitetuose studentai klauso paskaitų prof. Mykolo Romerio vardo auditorijose.


Prof. Mindaugas Maksimaitis

Dokumentinis filmas apie Mykolą Romerį