Įdomu

2018-04-11

Valdas Dambrava. Ar yra vaistų nuo #Metoo?

dambrava Garsenybės ir politikai, menininkai ir verslininkai susiėmę už galvų: ką daryti, kad neištiktų #Metoo, kaip apsaugoti reputaciją? Juk vis tiek moterys, jei tik panorės, „užpainios“, apkaltins, atkeršys ir jokio išsigelbėjimo nematyti? Pradėkime nuo to, jog toks požiūris jau yra žingsnis link lytinio priekabiavimo, nes pagal lytiškumo kategoriją įtaria moteris iš anksto užprogramuota klasta ir nesąžiningu elgesiu.
Galima įtarti, kad tai yra panikos vyrų stovykloje išraiška – vos ne visi jaučiasi pažeidžiami ir įtikėję, jog vis viena pasieks ta negailestinga #Metoo ranka. Pabandykime nurimti - tikrai nepasieks, jei vyras pasistengs nedaryti elementarių klaidų ir bent šiek tiek pasirūpins savo elgesiu, o tuo pačiu ir – įvaizdžiu. Visų pirma, seksualinis priekabiavimas – tai nepageidaujamas elgesys <...>. Reiškia, kiekvienas vyras (tiksliau – kiekvienas žmogus...) turi bent vieną nebaudžiamą (beveik nebaudžiamą) galimybę mandagiai ir civilizuotai pabandyti išsiaiškinti, ar TAI būtų priimtina jai? Iš kur nutuokti apie tai, kad esi nepageidaujamas, kol bent vieną kartą nepabandei? Aiškumui turi būti grįžtamasis ryšys, o jam atsirasti būtinas kontaktas (komunikacija).
Taigi, kaip tenise, „nebaudžiamas“ vienas nevykęs padavimas. Na, palyginamas labai šiaip sau, bet geresnis kol kas neateina į galvą. Kodėl „beveik nebaudžiamas“? Nes gali būti ir išimčių. Štai švedai (taip, ir ten būna seksualinio priekabiavimo atvejų, ir ten jau seniai pripažįstama, kad tai visomis prasmėmis labai komplikuota situacija – ir dėl drąsos pasipriešinti, ir dėl įrodymų surinkimo, ir dėl sprendimo priėmimo) turi 2 taisykles, kai kalba pasisuka apie seksualinį priekabiavimą. Pirma, auka turi aiškia verbaline komunikacija išreikšti nepageidaujamumą (ne, liaukis, stop it, man tai nepatinka...).
Tačiau jei pirmas kontaktas buvo „daugiau nei“ nepadorus ir su akivaizdžiomis seksualinėmis potekstėmis, net pirmas bandymas jau gali turėti pasekmių. Tarkim, švedė ateina pas darbdavį paprašyti pakelti algą (nes visus metus labai gerai dirbo), tačiau darbdavys pasako, jog „reikia žinoti po kuo atsigulti“. Toks atvejis Švedijoje būtų laikomas ta situacija, kai jau aukai nebereikia išreikšti nepageidaujamumo ir kai galima jau iškart skųstis dėl seksualinio priekabiavimo. Kažkas panašaus būtų ir „mums artimesniais atvejais“: nori vaidmens – draugauk su režisieriumi, ir panašiai.
Bet jei jau po aiškaus (atskiras klausimas kam kas ir nuo kada jau yra visiškai aišku?) atsisakymo vis tiek ir toliau kišamas švelnumo brukalas, pradeda veikti antroji taisyklė: po nepageidaujamumo pareiškimo draudžiami bet kokie veiksmai ar žodžiai, kuriuos galima traktuoti kaip tolesnį bandymą tęsti lytinio pobūdžio komunikaciją. Dar vienas būdas – vadovams bei galingesnei pusei sukurti taisykles sau. Pavyzdžiui, universitetuose teisės aktais (Statute?) uždrausti bet kokius romantiškus dėstytojų ir studentų santykius. Nesvarbu, kad visi jau pilnamečiai.
Bet kaip ilgai draudimas turi tęstis? Tik tol, kol tas dėstytojas studentei dėsto ar kol ji apskritai nebaigia universiteto? Abu variantai turi logikos. Dar reikia žinoti ar nujausti, kokiais jautriais atvejais padidėja komunikavimo krizių rizika, ir tam pasiruošti. „Rizikos grupei“ veikiausiai priskiriami ir darbo pokalbiai, ir svarbių darbo rezultatų vertinimas, esminiai asmens karjeros galimo posūkio taškai, bendravimas nedarbo vietoje nedarbo laiku – ypač pavojingi organizacijų vakarėliai - ir panašiai. Tokiais atvejais geriau įprasti (ar net turėti taisyklę) pasikviesti į susitikimus lydinčių, padedančių ar apsaugančių asmenų ir t.t., o vakarėliuose nepamiršti, jog neformalus bendravimas po darbo nereiškia, kad vadovo užimama galios pozicija kažkur dingsta ir jis gali daryti ką nori.
Studentų diplominių darbų gynimai kai kuriuose universitetuose siekiant išvengti galimų komunikacinių krizių seniai įrašinėjami, tad tiek vienai pusei paslysti, tiek kitai prikibti yra gana keblu. O priimant į darbą apskritai reiktų stengtis visiškai atsiriboti nuo bet kokios asmeninės informacijos apie kandidatą ir „pirkti tik nuogą kompetenciją“. Kaip tai padaryti? Nežiūrėti į kandidato amžių, lytį, išvaizdą, rasę, tautybę ir t.t.
Viena mergina neseniai ieškojo darbo Anglijoje ir pati laiške firmai prikabino savo nuotrauką. Jai buvo griežtai pasakyta, jog darbdavys ignoruos jos fotografiją, kad kiti kandidatai dėl to neatsidurtų mažiau palankioje situacijoje. Jei jau pats politikas ar vadovas užsiima priėmimu į darbą, geriausiai tiesiog numeruoti kandidatus ir tol juos „anonimiškai testuoti“, kol neabejotinai paaiškėja tinkamiausias.
Galbūt tai kai kam atrodo sunkiai įmanoma, tačiau, pavyzdžiui, vienas Vilniaus universitetas jau net daugiau kaip prieš 30 metų stojančiųjų rezultatus pranešdavo, paskelbdamas vien jų numerius: taip tikrai mažiau šansų buvo prasiskverbti neteisybei (kyšiams, spaudimui, pavardės magijai ir t.t.). Sako, įpročiai susiformuoja bent 21 kartą kažką padarius. Kaip suformuoti po vieno karto?
Galbūt galima pabandyti 21 kartą po sykį? Nelabai profesionalus patarimas, jame tik skaičiai susiveda, o #Metoo eroje tokių pajuokavimų niekas nesupras. Seksualinis priekabiavimas pasireiškia labai įvairiai; čia apžvelgta tik situacija lygių galimybių įstatymų taikymo aspektu. Dar yra ir kitų įstatymų (pavyzdžiui, Baudžiamasis ar Darbo kodeksas) bei kitokių niuansų (vedęs ar nevedęs politikas, vadovas, dėstytojas?).
Net jei nepritaikomi įstatymai, komunikacijos etikos klausimas išlieka visada. Ir tik labai retais atvejais pavyks išplaukti visiškai sausam (politikas dar jaunas, nevedęs, buvo pabandyta tik sykį ir daugiau tai nepasikartojo, buvo pabandyta delikačiai...). Kadangi tokių atvejų kol kas kaip ir... nėra, tai bet kokiu atveju praradimai bus – karjeroje, šeimoje ar bent jau reputacijos reikaluose.
Įvaizdžio nuostoliai šioje loterijoje atrodo galbūt mažiau skaudūs, bet bus manančių ir atvirkščiai. Vadinasi, saugiausia tą 21 kartą stebėti kitus – kitaip sakant reikia mokytis iš tų, kurie pakliuvo. Lietuvoje, Holivude ir plačiajame pasaulyje #Metoo demaskuotų realių priekabiautojų skaičius dešimteriopai viršija dvidešimt vieną ir laikykite tai pačia geriausia pagalba civilizuojant elgesį pagal naujausius lyčių tarpusavio pagarbos standartus. O ką daryti JAU atsidūrus #Metoo skandalo centre? Gerokai sunkiau, bet ir čia yra padorių komunikacijos variantų.
Valdas Dambrava yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) Komunikacijos instituto partnerystės docentas. Komentaras publikuotas portale 15min.lt