Įdomu

2017-07-12

Mantas Bileišis. Ar egzistuoja pokomunistinis mentalitetas?

mantas Kuo Lietuvos politika panaši į Lietuvos krepšinio lygą (LKL)? Tuo, kad ir vienur, ir kitur žaidžia tik po tris komandas: LKL – „Žalgiris“, „Lietuvos rytas“ ir statistai, politikoje – socialdemokratai, konservatoriai ir statistai. 

Jau pusę metų kalbame apie radikalias, daug aistrų keliančias reformas, kurių autoriai – „valstiečiai“. Tai juos taip nepagarbiai priskyriau prie statistų. Žinoma, visai gali būti, kad mūsų laukia nauja epocha. 
Galbūt pokomunistinės transformacijos tyrėjai būtent 2016-ųjų Seimo rinkimus pavadins pokomunistinio laikotarpio Lietuvoje pabaigos metais. Bet prieš įtikinant didžiaisiais pokyčiais gerai žinoti šiek tiek istorijos. 
Prieš 24 metus, 1993-iųjų kovą, Lietuvoje baigėsi vadinamasis ypatingosios politikos, t. y. revoliucijos, periodas. 1992 metų spalį per referendumą priėmėme Konstituciją. Pagal ją 1993-iųjų vasarį prezidentu išrinkome Algirdą Brazauską. Dabar gyvename su 12-ąja „normaliosios politikos“ Vyriausybe. 
Vienuolikoje ankstesnių politinius čempionų žiedus 6 kartus mūvėjo Lietuvos demokratinės darbo (vėliau – Lietuvos socialdemokratų) partijos atstovai, 4 sykius – konservatoriai. Jei skaičiuosime pagal metus, statistika bus dar įspūdingesnė! Nuo 1993 metų kovo iki 2016-ųjų lapkričio 23 metus iš 23-ejų su puse (!) Vyriausybei vadovavo arba socdemų, arba konservatorių atstovas, atitinkamai po 15 ir 8 metus. 
Statistika – ne statistų naudai. Tačiau įdomesnė kita politinių rungtynių statistikos eilutė – situacijos, kai partija sugebėdavo gauti ministro pirmininko postą, nors Seimo kadenciją pradėdavo opozicijoje, nebūdama didžiausia politinė jėga ar net neturėdama daugumos palaikymo parlamente. 
Reitingų lentelės įrašas byloja „sausą“ rezultatą socialdemokratų naudai. 2001 metais jiems pavyko įtikinti Artūro Paulausko Naująją sąjungą pakeisti premjerą Rolandą Paksą į A. Brazauską. 2004-aisiais po rinkimų Seime didžiausią frakciją turėjusi Darbo partija irgi užleido ministro pirmininko postą A. Brazauskui. 
Vėliau, skilus Darbo partijai, Gedimino Kirkilo vedami socialdemokratai sugebėjo suburti mažumos (!) Vyriausybę – vienintelę tokią nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Visi 3 „sauso“ rezultato taškai surinkti per dvi Seimo kadencijas. 2000–2008 metais būta įdomaus laikotarpio – politika virte virė, visą laiką atrodė, kad dvi pagrindinės ekipos nėra užtikrintos dėl čempionų žiedų. Šios sisteminės komandos pravardžiavo statistus populistais, kai Vakaruose apie tai dar mažai kas galvojo. 
Bet statistai sugebėjo įtikinti lietuvius, kad „sisteminiai“ pažeidinėja taisykles, kad teisėjai – papirkti, o šiaip jau kilnios sąvokos „elitas“ ir „valstybinis mąstymas“ virto keiksmažodžiais. Kartu tai buvo vilties metas. 2004-aisiais Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES) ir buvo jauniausia pagal vidutinį gyventojų amžių ES šalis, ekonomika augo sparčiai, tad daugeliui atrodė, jog tuoj pasivysime Vakarus. 
Taip, emigracija vyko, bet tik tam, kad „pamatytume pasaulio, pasimokytume ir grįžtume“. O jei ir negrįžtume, kas čia bloga, juk tai viena didžiųjų laisvės, kurią iškovojome, dovanų. Daug kas jau tada manė, kad pokomunistinė era baigėsi. Tačiau 2008 metais paaiškėjo, jog nelemta išsipildyti viltims pasivyti Vakarus. 
Krizės akivaizdoje laimėjo viena, paskui – kita sisteminė komanda. Dvi pastarosios Seimo kadencijos įdomios tuo, kad abi tuo metu dirbusios Vyriausybės išsilaikė. „Snoro“ ar „zadanijų“ skandalai gerokai supurtė ir Andriaus Kubiliaus, ir Algirdo Butkevičiaus ministrų kabinetus, bet ne tiek, kiek Adolfo Šleževičiaus Vyriausybę sudrebino „Sekundės“ bankas ar 1998 metų Rusijos krizė – Gedimino Vagnoriaus. 
Po pirmojo 2016 metų Seimo rinkimų turo net atrodė, kad Lietuvos politinė sistema galutinai stabilizavosi, bet viską pakoregavo „valstiečiai“... Tačiau leiskite pasiūlyti hipotezę, pagal kurią „valstiečiai“ tėra smulkmena, kuri mums įdomi tik dėl to, kad procesas vyksta dabar. Hipotezė skamba taip: Lietuvos politikos ciklą sudaro keturios Seimo kadencijos, apie 16 metų. Sisteminės partijos pakaitomis dominuoja pirmas dvi kadencijas. 
Piliečiams galutinai nusivylus ir išsirinkus „populistinę“ alternatyvą, prasideda kova tarp dviejų sisteminių partijų dėl to, kuri jų sugebės suskaldyti nepatyrusiųjų vienybę. 2001, 2004 ir 2006 metais socialdemokratai tai jau darė. 
Dabar, žvelgiant į Seimo darbą, atrodo, kad konservatoriai gali pakeisti „sausą“ rezultatą ir pakartoti istorinį 2001 metų A. Brazausko laimėjimą. Tąkart prizas buvo didelis – septyneri metai valdžioje. Jeigu eičiau lažybų, savo pinigus statyčiau už hipotezę, kad Sauliaus Svernelio ir Ramūno Karbauskio partnerystė yra R. Pakso ir A. Paulausko partnerystės aidas, o ne naujos politinės epochos pradžia. 
Bet jei ši hipotezė teisinga, vadinasi, pokomunistinė era Lietuvoje baigėsi jau 1993 metais! 1907 metais Švedija įkūrė emigracijos komisiją, kurios tikslas buvo rasti būdų stabdyti masinį švedų išvykimą į JAV. Per kelis dešimtmečius dėl to šalis neteko kone ketvirčio gyventojų. Tąkart ne koks nors ypatingas mentalitetas varė švedus į užsienį, o pačių susikurta politinė ir ekonominė sistema. Mes už savo sistemos stabilumą mokame kur kas brangiau negu kaimynai. Ir komunizmas čia niekuo dėtas, nes patys sukūrėme Konstituciją, rinkimų įstatymus ir apibrėžėme pareigūnų įgaliojimus. 
Doc. dr. Mantas Bileišis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovas Komentaras publikuotas portale lzinios.lt