Įdomu

2017-02-03

Darijus Beinoravičius. Ne apie vertybes

beinoravicdarijus Iš anksto atsiprašau, kad komentarą pavadinau ne visai tiksliai vien todėl, kad išgirdus ar perskaičius žodį „vertybės“, perjungiamas kitas televizijos kanalas, verčiamas kitas internetinio portalo ar knygos puslapis.
Nors pastaruoju metu tenka neretai girdėti šį žodį, tačiau kalbos apie vertybes dažnai priskiriamos demagogijos sričiai, nes yra neapibrėžiamos, nekonkrečios, reikalauja ilgalaikio vertinimo, o juk gyvename greito vartojimo sąlygomis – laiko neturime netgi tada, kai nieko reikšmingo neveikiame. Kai nuoširdumas laikomas silpnumu, o atvirumas – pažeidžiamumu, nelieka nieko kito kaip pamąstyti apie vertybes...
Rašyti šia tema taip pat paskatino Seime svarstomas nacionalinės saugumo strategijos pakeitimo projektas, kurio skyriuje apie grėsmes, pavojus, rizikos veiksnius pažymima, kad Lietuvai grėsmes, pavojus be kita ko kelia ir „vertybių krizė – nepagarba prigimtinėms žmogaus teisėms, krikščioniškųjų vertybių, šeimos instituto, liberalios demokratijos ir pliuralistinės visuomenės nuvertinimas, antihumaniškų, žmogaus gyvybės vertę menkinančių ar neigiančių, kurstančių rasinę, tautinę ar religinę nesantaiką, propaguojančių ar pateisinančių smurtą, prievartą ir genocidą teorijų, religinių doktrinų ir ideologijų plitimas“.
Kaip matome lyg iš dangaus lietus, taip ir mus atakuoja netikėtų grėsmių gausa. Vaizdžiai tariant, toje pavojų ir rizikos veiknių jūroje be vertybių ne mes irkluojame beribės informacijos su galimomis grėsmėmis ir pavojais laivą, bet jis srūva pasroviui kartu plukdydamas ir mus – tos informacijos skaitytojus. Taip yra todėl, kad mūsų gyvenime ir požiūryje į mus supančius reiškinius dominuoja ne vertybės, bet interesai.
Neturime atsparos taško, nerandame kriterijaus, kuris žinių gausą atrinktų, vertintų, nukreiptų. Ne visai galime būti padėties šeimininkai, nes ne mes valdome aplinkybes, bet dažnai esame jų veikiami... Tokio požiūrio pasekmė yra ir visuomenės nusivylimas aplinka, netikėjimas savo pastangomis, galimybėmis, siekiais patiems prisidėti prie kažko geresnio, prasmingesnio sau ir kitiems kūrimo.
Tampame svetimi, atskirti ir nuo valdžios, nebegalvojame kaip turėtume stiprinti ryšį su savo atstovais parlamente ir apskritai siekti per tokį ryšį bendradarbiauti su visomis valdžios institucijomis, kad valdžia iš tiesų, kaip ir parašyta Konstitucijoje, realiai tarnautų žmonėms... Naujai išrinkta valdžia taip pat žada grąžinti vertybes, nes jos būsimų permainų kontekste tiesiog gyvybiškai būtinos, todėl neišvengiamai turime siekti, kad vertybės būtų praktiškai suprantamos, pritaikomos, apibrėžiamos. Žiūrint iš teisės raidos pozicijų Europoje iki Renesanso krikščioniškose šalyse žmonijos gyvenimas tam tikra tvarka visuomenėje buvo išvedama iš vertybių, tai yra visumos pirmenybės prieš fragmentus ar dalis.
Po Renesanso, teisės sistema pamažu buvo atskirta nuo kitų sistemų, taip pat ir nuo religinių (kriščioniškųjų). Tik keli amžiai iškėlė pirmenybę valiai, tai yra atskirybės, fragmento, dalies autonomiją, atsiejant ją nuo visumos, o taip pat ir tą visumą išreiškiančių kitų visuomenę charkterizuojančių sąvybių – Dievo, moralės ir papročių. Šiandien mes balansuojame tarp valios - taip vadinamo teisinio pozityvizmo ir vertybių – prigimtinės teisės. Toks balansavimas vadinamas santykiu. Tačiau ne krikščioniškose šalyse, kur religijos sistemos kaip ir kitos sistemos neatskirtos nuo teisės sistemos, vertybių klausimas ir šiandien yra ne tik filosofinė, demagoginė, o reali tikrovė.
Taigi tik keli amžiai Europoje gyvename nutolę nuo vertybių, nors palyginus keli amžiai su visa žmonijos istorija yra tik lašas jūroje. Kyla klausimas - kas tos vertybės, kurios žmoniją lydėjo jos ilgamame gyvavimo kelyje, nors ir ne visada taip buvo taip vadinamos?
Vertybės – tai visuomenės moralė, papročiai, jei norite - Dievas. Kitaip tariant, tai, kas gali būti racionalu, pagrindžiama, padeda paaiškinti, įtikinti, argumentuoti, tačiau tik su viena sąlyga – tai turi būti visuotinai reikšminga, svarbu, visiems vertinga. Nes ir teisė viduramžiais buvo apibrėžiama kaip proto įsakas dėl bendrojo gėrio. Vadinasi, lakmuso popierėlis, parodantis, kad mes vadovaujamės vertybėmis, yra tiesiog sveikas protas, kuriuo ir vertiname, ar protinga, kas vyksta, turi tai kažkokią prasmę ir kur veda toks požiūris. Jei nepakanka proto, galima pasitelkti moralę – gražu, kas vyksta, padoru? Turbūt ne per daug būtų 10 Dievo įsakymų (tiems, kuriems tai dar turi poveikį, o kam neturi, žiūrėkime proto, racionalumo ir papročių, nors įprasta tvarkos dinamika papročių sampratą taip pat pakankamai delvalvavo...), kad juos prisimintume ir pritaikytume, kad ir toje mus užgulusioje informacijos gausoje.
Tik sutarus, kad vadovausimės racionalumo, pagrįstumo (gal ir moralumo) kriterijais, įgysime vertybinį pagrindą ir galėsime judėti pirmyn, konstruojant pokyčių, reformų sistemos pamatus. Tik nereikia pamiršti, kad socialiniuose santykiuose kaip ir gamtoje taip pat egzistuoja panašūs dėsniai. Pavyzdžiui, fizikoje energijos tvermės dėsnis sako, kad energija neišnyksta ir nesukuriama, o tik vienos rūšies energija virsta kitos rūšies energija. Socialiniuose santykiuose „neigiama energija“ - tai bet kokie negatyvūs reiškiniai – nusikalstamumas, nedarbas ir kitos panašios socialinės įtampos. Ši energija gali virsti pozityvu, tai yra visuomenės klestėjimu, kai mažėja nusikalstamumas, nedarbas ir panašiai, o tam reikia priežasties: bet koks veiksmas turi atoveiksmį. Pabaigai pasvarstykime: gal geriau, kad universitetai (jei ne universitetai, tai gal kas kitas) lavintų kuo daugiau visuomenės? Gal visuomenė, kuri mokosi, turėtų mažiau galimybių pasukti nusikalstamumo, emigracijos, nedarbo keliu? Gal tokia universitetų misija ne mažiau reikšminga nei siekis pasaulio universitetų reitinge žūtbūt pakilti į viršų?

Darijus Beinoravičius yra Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius.
Komentaras publikuotas portale bernardinai.lt