Įdomu

2017-04-21

Asta Tumaitytė. Veiklos auditas gali reabilituoti bankrotą

astatumaityte Kasmet Lietuvoje apie pora tūkstančių įmonių paskelbia bankrotą. Pernai bankrotą iniciavo rekordinis įmonių skaičius – 2684. Didžioji jų dalis yra tiesioginis verslo nesėkmių padarinys. Bet dalis jų neturi nieko bendro su nesėkme, greičiau priešingai – tai tyčiniai bankrotai.
Vien 2016 metais tyčiniais buvo pripažinta beveik 100 atvejų. Tyčinis bankrotas dažnai asocijuojasi su vadinamaisiais „feniksais“ – verslais, kurie dar nespėjus atšalti teisėjo parašui ant bankrotą skelbiančios nutarties, veiklą tęsia kitu pavadinimu.
„Feniksai“ nenutinka savaime: jie atsiranda iš akcininkų ir vadovų valios ir sąmoningai priimtų sprendimų, tad ir bankroto paskelbimui dažnai būna atitinkamai pasiruošta. Tad nenuostabu, jog įrodyti, kad įmonės bankrotas yra „feniksas“, o ne nepavykęs verslas – dažniausiai sudėtinga, o kartais ir neįmanoma. Tobulėjant „feniksų“ kūrimo metodikai, tiek kreditoriams, tiek visuomenei tenka rasti vis gudresnius būdus, kurie padėtų nutverti nesąžiningą verslą už rankos.
Dar svarbiau – būdus, kurie nustatytų realius faktus ir apgintų sąžiningą verslininką nuo nepagrįstų kaltinimų (nes pripažinkim – kiekvienam kreditoriui partnerio bankrotas yra skausmingas, tad kaltųjų paieška ar „raganų medžioklė“ yra labai viliojanti). Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų demokratinių valstybių, egzistuoja daug kam girdėta, bet ne iki galo suprasta priemonė, padedanti nustatyti be kitų dalykų ir valdymo efektyvumą bei tinkamumą – veiklos auditas.
Populiariai tariant, veiklos audito rezultatai yra tai, ką girdime spaudoje minint kaip Valstybės kontrolės nustatytus netinkamo procesų organizavimo ar neefektyvaus lėšų panaudojimo viešajame sektoriuje atvejus.
Veiklos auditas Lietuvoje taikomas nuo 2002-ųjų ir per pastaruosius 15 metų, remiantis tarptautine praktika ir įgyta patirtimi, buvo suformuotos nuoseklios darbo metodikos, padedančios atsakyti į komplikuotus viešojo sektoriaus valdymo ir valstybės piliečių sumokėtų mokesčių panaudojimo tinkamumo klausimus. Juolab veiklos audito specialistus ruošia ir Lietuvos universitetai. Jei jau veiklos auditas sugeba išpainioti valstybinio sektoriaus veiklos vingrybes, kodėl to paties negalėtų padaryti teisme, kur sprendžiamas įmonės tyčinio bankroto – tuo pačiu ir kreditorių galimybės atgauti savo pinigus – klausimas?
Šiuo metu jau nebekyla abejonių, jog tradicinis auditas (tiksliau – finansinių ataskaitų auditas) gali padėti kvalifikuotai teismui susivokti, ar tinkamai sutvarkyti įmonės skaičiukai ir tai, kas parašyta ataskaitoje, atitinka kitus dokumentus ir, jei įmanoma patikrinti – faktinę būklę. Problema čia kita: kai bankrotui pasiruošta, buhalterija ir ataskaitos sutvarkomos taip, kad didelių abejonių dėl jų nekiltų.
O štai nustatyti, kokį poveikį turėjo, pavyzdžiui, verslo dalies perkėlimas iš vienos įmonės į kitą – vien buhalterijos analizės nepakanka, reikia ir kompleksinio vertinimo. Ar tai normali verslo praktika, ar priimti sprendimai atitiko įmonės interesus ir kaip visa tai dera bendrame įmonės veiklos kontekste ir atitinka jos tikslus - teismui jau vien dėl darbo krūvio gali būti sudėtinga atsakyti į šiuos klausimus.
Vienu iš problemos sprendimo būdų galėtų tapti veiklos audito ekspertizė: ekspertas, kuris gali skirti pakankamai laiko ir turi reikiamų žinių įsigilinti, kas iš tikrųjų vyko įmonėje ir kodėl, bei pateikti teismui atsakymus į faktinius klausimus.
Tada jau teismas, turėdamas atspirties tašką, kartu su kitais šalių argumentais, galėtų pagrįstai spręsti, ar tyčinio bankroto iš tiesų būta, o gal tiesiog susiklostė panašios į tyčinį bankrotą aplinkybės. Kodėl mums, kaip visuomenei, nauji įrodinėjimo būdai turėtų rūpėti?
Priežastys įvairios. Pirma, kiekvienas bankrotas turi potencialą sukurti grandininę bankrotų reakciją (jei prisimintume krizės metus ir statybų sektorių, grandininės reakcijos pavyzdžiai akivaizdūs), o kai bankrotas sukeltas tyčia, tikėtina, jog ir įmonės skolų sumos dažnai bus tikrai ne simbolinės ir dažnai paveikia ne tik pelno, bet ir atlyginimų eilutę įmonių kreditorių biudžete.
Antra, vidutinė bankrotų trukmė Lietuvoje yra maždaug 3 metai, kai Europos Sąjunga skatina rasti galimybę šį procesą sutrumpinti iki 1 metų. Kiekvienas teisminis ginčas (o bankroto pripažinimas tyčiniu ir yra teisminis ginčas) bankroto procese reiškia papildomus mėnesius, o kartais ir metus, bylinėjantis. Teisingumo sistema kainuoja nemažus mokesčių mokėtojų pinigus, tad priemonės, kurios gali sutrumpinti bankroto bylų nagrinėjimo terminus, tiesiogine to žodžio prasme, atsiperka mums visiems. Ir ne tik finansiškai: kuo trumpesni bylinėjimosi terminai, tuo greičiau per teisinę sistemą prasisuka visos bylos, ne tik bankrotas. Be to, greičiau paaiškėja bankroto proceso rezultatas, tad ir kreditoriai greičiau sužino, kiek pinigų per bankroto procesą atgaus, o kurie liks tik istorija.
Galiausiai, praktiškai kiekviena buvusi ir esama valdžia deklaruoja siekį skatinti verslumą, ragina piliečius (ir ne tik) nebijoti steigti įmones ir kurti sau ir kitiems darbo vietas. O štai tinkamą ir greitą bankroto procesą užtikrinti dažniausiai pamiršta. Kurį iš mūsų labai vilioja potenciali teismų karuselė? Turbūt nei vieno. Tad ir svarbu sukurti užtikrintumą, kad jei susiklostytų situacija, kai verslui bankrutuoti tenka, ginčo dėl bankroto atveju valstybė sugebės greitai ir tinkamai išspręsti konfliktą, nustatyti nesąžiningus veiksmus, jei tokių esama, tam kad bankrotas Lietuvoje taptų tuo, kuo jis yra daugelyje Vakarų šalių: pamoka, kurią išmokę tampa geresniais verslininkais, nebekartojančiais tų pačių klaidų.

Asta Tumaitytė yra kompanijos „Multicut” Mykolo Romerio universiteto (MRU) Veiklos audito magistrantūros studijų programos studentė