Įdomu

2017-11-28

Alvydas Medalinskas. Ką dar atskleidė vaistų skandalas?

medalinskas21 Keletą pastarųjų savaičių kunkuliavęs skandalas dėl receptinių vaistų pardavimo tvarkos virsta interpeliacija sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai. Opozicija pagalando kirvius, parengė jam klausimus. Gilinantis į šią vaistų istoriją kyla ne mažiau klausimų ir dėl to, kaip viskas Lietuvoje veikia. Išskyriau penkis svarbiausius akcentus, kuriuos įvardiję visi galbūt susimąstysime.
Pirma, Seimo nariai gali priimti sprendimus ir po kelių mėnesių juos pamiršti, nesidomėti, kokios gali būti sprendimų pasekmės, kol patys jų nepajunta. Skandalą sukėlusios įstatymo pataisos, reglamentuojančios vaistų pardavimą, buvo priimtos anksčiau nei prieš kelis mėnesių. Nei parlamentarai, įskaitant ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto atstovus, nei Vyriausybės nariai, įskaitant ir sveikatos apsaugos ministrą A. Verygą, negalvojo, kokias pasekmes šios pataisos sukels. Susigriebta, kai dviem Seimo opozicijos politikams nepavyko vaistinėje įsigyti jiems reikalingų preparatų.
Antra, Lietuvoje įstatymas gali būti priimtas, bet neveikti daugiau nei porą mėnesių. Ministras A. Veryga tapo „blogietis“ ir dėl to, jog įsitikino, kad įstatymas neįgyvendinamas, ir pagrasino rimtomis baudomis vaistinėms, kurios jo nesilaiko. Iki tol vaistinės dėl savo naudos ir žmonių patogumo dalį receptinių vaistų pardavinėjo nereikalaudamos receptų. Tačiau ministras A. Veryga ir vėl nepasidomėjo, kokios bus pasekmės, kai šis įstatymas ims veikti, ir tai suprato tik jau kilus skandalui. Tada paaiškėjo, kad įstatymo įsigaliojimą galima atidėti pusei metų. Žmonės atsipūtė, bet kas bus po pusmečio?
Trečia, to, kad toks įstatymas buvo priimtas, nepastebėjo nevyriausybinės organizacijos ar aktyvūs piliečiai. Lygiai taip pat nepastebėjo, kad įstatymas tiek laiko nebuvo įgyvendinamas. Pilietinės visuomenės aktyvumo lygis Lietuvoje apskritai yra labai žemas.
Daugelyje demokratinių Europos valstybių nevyriausybinės organizacijos stebi valdžios ir verslo politiką tokioje jautrioje srityje kaip vaistų politika. Mūsų šalyje to nėra. Minėtoje srityje būti nepriklausomu nevyriausybininku yra ne mažiau pavojinga nei, pavyzdžiui, kritikuoti teisėsaugą. Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje labai pasistūmėta „kišeninės“ pilietinės visuomenės kūrimo link, o aukščiausia valdžia tiki, kad visuomenininkai gali būti skirstomi į „gerus“ ir „blogus“. „Geras“ visuomenininkas – tas, kuris valdžios nekritikuoja, o priešingai – kalba apie tai, kaip ji gerai ir teisingai dirba.
Už tai tokiam žmogui atveriamos visos durys į žiniasklaidą, sudaromos karjeros perspektyvos postuose, į kuriuos valdžia pati parenka visuomenininkus, ir dar veikla paremiama finansiškai. „Blogam“ visuomenininkui visos durys užveriamos, o prieš itin nesukalbamus panaudojama teisėsauga, kuri pagal telefonu ir kitaip duotą nurodymą gali net pradėti bylą. Tikiuosi, kad per kelias savaites galėsiu parašyti istoriją, kaip tai vyksta provincijoje.
Panašiai nutinka ir visuomenininkams, kurie yra kritiški kurio nors verslo atžvilgiu, ypač jei to verslo veikla yra susipynusi su politikų interesais. Todėl visuomenininkų vaistų politikos srityje ir nėra.
Ketvirta, jau susiklostė situacija, kai svarbiausieji sprendimai šalyje nebūtinai priimami tik palaiminus ar įsikišus aukščiausiajai valdžiai. Jeigu ši valdžia konkrečiu klausimu tyli, visos kitos institucijos pasimeta ir nelabai žino, ką daryti.
Penkta, kartais pamirštame, kad esame labai akylai stebimi Rytuose, kurių link, deja, greitai judame, jei kalbame apie demokratijos lygį šalyje. Pastaruoju metu Rytuose itin padaugėjo straipsnių, kuriais siekiama parodyti Lietuvą kaip nevykusią valstybę. Tad galima suprasti, jog duotas nurodymas pradėti rimtą informacinį karą prieš mūsų šalį. Čia jau joks „valio patriotizmas“, gražios kalbos aukštose tribūnose nepadės.
Reikia sutelkto ir glaudaus valdžios bei visuomenės darbo, kad įveiktume valstybės skaudulius. Tai darbas ne dėl reklamos, o dėl savo valstybės. Nemaža to darbo dalis valstybėje galėtų būti atlikta tyliai, pasitelkus svarbiausius jos protus ir ekspertus. Kol to nėra, aktyvūs, nepriklausomi visuomenininkai Lietuvoje tampa tarsi piliečiais užčiauptomis burnomis ir surištomis rankomis. Jie supranta: kuo daugiau kalba apie šalies ydas, tuo daugiau nevilties tarp žmonių pasėja.
Suvokdami atsakomybę valstybei, jie negali imtis aktyvesnės veiklos, kviesti žmones protestuoti dėl neteisingumo, nes supranta, kad tuo gali greitai pasinaudoti nedraugiškos jėgos, kaip tai nutiko kitose šalyse. Valstybė, jei padėtis joje nestabili, net gali būti suskaldyta iš išorės. Bet šie žmones nedaug kuo gali ir padėti savo valstybei, kol valdžioje yra daug asmenų, siejamų asmeninių ir grupinių, o ne valstybės interesų.
Nekeista, kad ne vienas iš anksčiau buvusių aktyvių žmonių per dešimtmetį užsidarė savo rate, emigravo arba tyliai daro tai, kas dar gali būti naudinga šaliai. Nesvarbu, tie darbai – dideli ar maži.
Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas. Komentaras publikuotas portale lzinios.lt