Valdžios bei švietimo ir mokslo ministrai keičiasi, o nesibaigiančios švietimo ir mokslo pertvarkos po nepriklausomybės atkūrimo pasiekė aukščiausiąją, matyt, paskutiniąją, stadiją, kuri akademiniuose sluoksniuose dėl reformų skelbiamų tikslų ir pasiekiamų rezultatų nesuderinamumo, jų neigiamo poveikio universitetams, įvardijami įvairiais epitetais, atviromis replikomis ir metaforomis. Antai Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas yra prasitaręs, kad „krepšelinė sistema“ yra orientuota į rinkodarą ir neskatina kokybės. Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius Arūnas Augustinaitis piktinasi, kad mokslo vertinimo slenkstis pradėtas vertinti atgaline tvarka, ir, jo nuomone, tai vienas iš universitetus žlugdančių faktorių. Pagaliau reformos savo stichiškumu primena savanaudiškus ir pavojingus eksperimentus su gyvais žmonėmis.
Dažnai žaviuosi aštriais, taikliais satyros meistro Rimvydo Valatkos pastebėjimais. Štai visai neseniai kovo 12 d. „Žinių radijo“ laidoje „10 minučių su Rimvydu Valatka“, jis atskleidė šiuolaikinę probleminę temą: „Kodėl Lietuvoje nėra diskusijų?“ Šioje temoje paliesta beprotiškai liūdna universitetų tikrovė, susidariusi dėl Švietimo ir mokslo ministerijos (toliau Ministerija) nekompetentingos veiklos. R. Valatka diagnozuoja: „[...] kad valdžia nustojo net imituoti diskusiją. Net tada, kai, pavyzdžiui, kalbama su profesūra ir universitetais“. Žurnalisto manymu, tokia Ministerijos veikla veda link to, kad penktadalis mūsų universitetų studijų programų yra „mirtininkės“. Jis išvardija mažiausiai 8 priežastis, dėl kurių Ministerijai turėtų būti gėda.
R. Valatką nustebino Studijų vertinimo tvarkos pertvarkos šuoliai, kai „paslaptinga ir niekam nežinoma ekspertų komisija per dvi dienas (nuo šios naujos tvarkos paskelbimo) sugebėjo įvertinti net 1000 studijų programų.“ Šioje vietoje mane stebina Ministerijos vadovybės pasirinktas teisinio nihilizmo kelias, primenantis sovietmečio laikų represinį santykio valdžia – žmonės požiūrį, kai tam tikromis aplinkybėmis įstatymai (ir teisė apskritai) turi būti nustumti į šalį.
Štai 2018 m. sausio 13 d Seimas priėmė Mokslo ir studijų įstatymo 2 straipsnio 26 dalies pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2018 m. sausio 24 d. Įmantrios konstrukcijos įstatymo dviprasmiškai suformuluotame turinio tekste teigiama: „Išorinio studijų vertinimo ir aukštųjų mokyklų ir užsienio valstybių aukštųjų mokyklų filialų išorinio vertinimo ir akreditavimo procedūros pagal šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstytą Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymą taikomos nuo 2018 m. kovo 1 d., o procedūros, pradėtos iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusių įstatymų nuostatas (paryškinta mano).
Iki 2018 m. kovo 1 d. studijų kryptys įvertinamos ir laikinai akredituojamos pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintus reikalavimus ir tvarką“. Iš šios įstatymo ištraukos galima spręsti, kad įstatymų leidėjas Ministerijai ir universitetams suformulavo teisėkūros nuostatų įgyvendinimo rebusą. Viena vertus, įstatymų leidėjas atėmė iš Vyriausybės spręsti programų akreditacijos klausimus pagal protingai nustatomus terminus, antra – kariniu komandiniu būdu nustatė nerealius akreditacijos terminus, dėl to universitetai tapo beteisiais stebėtojais.
Šioje kazusinėje situacijoje Ministerija pasirinko veikimą savo nuožiūra ir programų akreditaciją įvykdė jau minėtu greituoju apkaltinamojo nuosprendžio būdu, nors įstatyme buvo nurodoma ir studijų krypčių laikina akreditacija. Dar didesnį teisinį – finansinį smūgį Ministerija sudavė universitetams mokslinės veiklos vertinimo srityje. Įgyvendinant Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. kovo 1 d. nutarimo Nr. 149 „Dėl Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo skiriamos biudžetinės lėšos moksliniams tyrimams, eksperimentinei plėtrai ir meno veiklai plėtoti, Švietimo ir mokslo ministrė pasirašė 2017 m. rugsėjo 26 d. įsakymą „Dėl palyginamojo ekspertinio mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vertinimo reglamento patvirtinimo“ ir 2017 m. spalio 4 d. įsakymą „Dėl kasmetinio universitetų ir mokslinių tyrimų institutų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ir meno veiklos vertinimo reglamento patvirtinimo“. Šių įsakymų teisiniu reglamentavimu universitetams buvo itin sugriežtinti mokslinės veiklos produkcijos vertinimo kriterijai galioję iki Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo.
Ministrės nustatytas atgalinis teisės aktų veikimas turi aibę neigiamų padarinių universitetų mokslininkams. Antai akademinių vadovėlių rašymas buvo išbrauktas iš mokslinės produkcijos sąrašų ir tapo mokslininkų pasirenkamo laisvalaikio užsiėmimu.
Ateityje mokslininkai gali neberašyti ne tik vadovėlių, bet ir straipsnių lietuvių kalba šalies teisės žurnalams, nes mokslinės produkcijos vertinimas gimtąja kalba buvo pažemintas, o mokslininkai staiga nukreipiami publikuotis užsienio leidiniuose. Diskriminacinių nuostatų mokslininkams yra ir daugiau. Mano nuomone, tai panašu į bręstančią universitetų okupavimo situaciją, kurioje Ministerija bet kokia proga stengiasi primesti savo valią.
Manau, kad tokia Ministerijos vadovybės veikla prieštarauja visuotinai žinomam teisės aktų negaliojimo atgal, lex retro non agit, principui. Administracinėje teisėje yra įtvirtinta kita taisyklė, lex benignior retro agit, t. y. gali būti taikomas pagerinantis subjektų padėtį teisinis reguliavimas, kuris tik toks turi grįžtamąją galią. Vienas iš mano dėstomų mokymo dalykų yra „Socialiniai pokyčiai ir administracinė teisė“.
Dėstydamas šį kursą studentus mokau mąstyti, kaip teisei reikia reaguoti į socialinius pokyčius ir kaip pastarieji gali paveikti teisę. Tai svarbu šių laikų Lietuvai besiblaškančiai įvairiuose strateginiuose kontūruose, nepaliaujamai keliaujant duobėtais lietuviškais švietimo ir mokslo reformų keliais.
Algimantas Urmonas yra Mykolo Romerio universiteto Teisės Fakulteto Viešosios teisės instituto profesorius. Komentaras publikuotas portale 15min.lt