Įdomu

2017-02-15

A. Guogis. A. V. Rakšnys. Dėmesio, ateina prekariatas

a-v-raksnys-prof-a-guogis-72073042 Ne paslaptis, kad per kelis pastaruosius dešimtmečius pasaulinėje darbo rinkoje daugėjo įvairių nestabilių, nepastovių, dažnai – savarankiško darbo vietų. Šio reiškinio paplitimas pirmiausia siejamas su 1970 – 1980 m. kapitalizmo pokyčiais ir globalizacija, tačiau jis ypatingai suintensyvėjo po 2008 m. finansinės krizės, globalios recesijos kontekste.
Neapibrėžtumo ir laikinumo pojūtis yra svarbiausias laikmečio skiriamasis socialinis bruožas, jeigu lygintumės su „aukso amžiaus“ gerovės valstybėmis prieš 40-50 metų. Anglų ekonomistas Guy'us Standingas šią naują, nepastovius darbus dirbančią klasę įvardija kaip „prekariatą“. Prekariatas – tai ne vidutinė, o žemutinė ir pastoviai gausėjanti visuomenės klasė, kuri nors ir galėtų turėti kvalifikuotus darbus, dėl nieko nėra tikra – kur gyvens rytoj, kokį atlyginimą, pas ką ir iki kada gaus, ar turės socialinės ir sveikatos apsaugos teises, ar jų neturės iš viso.
Prekariatas neturi jokios darbo garantijos ir yra priverstas pastoviai aplikuoti norėdamas gauti darbo arba keisti darbo rūšį. R. Munckas prekariatą linkęs apibūdinti kaip naują ir pavojingą socialinę klasę, pabrėždamas jos panašumus su Viktorijos laikų Didžiosios Britanijos miesto gyventojų klasės susiformavimu. Prekariatas žymi ir tam tikrą atotrūkį nuo tradicinės individo karjeros supratimo, kuris neatsiejamas nuo tokių klasikų kaip H. Fordo ar M. Weberio teorijų įgyvendinimo, kai tarp darbuotojų ir organizacijų buvo sukuriami ilgalaikiai, stabilūs santykiai, o efektyviems darbuotojams organizacijos užtikrindavo darbo saugumą ir įvairaus pobūdžio garantijas kaip motyvavimo priemones. Tačiau dabartiniu laikotarpiu esminėmis darbo vertybėmis tampa ne stabilumas ir nuspėjamumas, o lankstumas, tęstinumo nebuvimas ir didelė rizika, ir darbuotojai privalo patys save motyvuoti.
Todėl darbuotojai organizacijose vis dažniau susiduria su disproporciniais galios santykiais, nepagarba ir negatyviu mikroklimatu. Dažniausiai dirbdamas pagal laikinus kontraktus, prekariatas neturi teisės į valstybės pagalbą, pensijas, atostogas, nedarbo pašalpas, ligos išmokas ir medicinos sąskaitų apmokėjimą. Dalis prekariato atstovų tiesiog dirba šešėlinėje darbo rinkoje ir į nieką neturi teisių. Todėl prie prekariato sąvokos gali būti priskiriami ir emigrantai (pvz. lietuviai dirbantys Jungtinėje Karalystėje ar JAV). Guy Standingas prekariato padėtį visuomenėje dažnai apibūdina ne kaip piliečių (angl. citizens), bet kaip natūralizavusių svetimšalių (angl. denizens). Prekariatas – tai priešingybė tirpstančiai vidutinei salariato (salary – angl. atlyginimas) klasei su pastoviomis darbo ir socialinėmis teisėmis.
Prekariatas – taip pat priešingybė darbininkijos klasei, kuri traukiasi dėl pramonės dalies mažėjimo ekonomikos struktūroje, dėl robotizacijos ir pan. Guy'us Standingas teigia, kad greta prekariato ir salariato būtina paminėti ir aukščiausiose globaliose socialinėse struktūrose esantį finansinį elitą – tai, ką jis vadina „super piliečiais“ (angl. super-citizens), kurių rankose sukoncentruota didžiausia finansinė galia. Dažniausiai šie „super piliečiai“ apibūdinami kaip 1 proc. turtingųjų, kuriems priklauso daugiau turto nei likusiems 99 proc. pasaulio gyventojams, o būtent neoliberalizmo projektas, valstybinio reguliavimo mažinimas, privatizacijos procesai ir „gerovės valstybės“ koncepcijos transformacijos reikšmingai prisidėjo prie jų finansinės gerovės augimo. Taip, prekariatas – ne varguomenė, kurią atstovauja žmonės be ryšio su visuomene, gyvenantys ir mirštantys gatvėje. Tačiau prekariato atstovai turi kur kas didesnes galimybes tapti varguomenės, o ne darbininkijos ar salariato dalimi, ir, pagal savo supratimą, daryti įtaką politiniame lygmenyje. Tokią prekariato įtaką politiškai pilnai atskleidė „Brexit“ Jungtinėje Karalystėje ir Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, kai būtent prekariato balsai nulėmė šiuos pasirinkimus. Prekariatas, neturėdamas tvirtų saitų su valstybe, organizacijomis ir likusia visuomenės dalimi, savo politinę poziciją dažnai linkęs išreikšti remiantis trumpalaikėmis ir intensyviomis emocijomis, o ne racionaliais argumentais ir įrodymais. Prekariatas nori greitų sprendimų čia ir dabar.
Todėl jo įtaka gali reikšmingai paveikti ir ateities Europos politinius scenarijus – prezidento rinkimus Prancūzijoje, Nyderlanduose bei kitose šalyse. Prekariato problemos supratimui jo tyrėją Guy Standingą pasaulio galingieji 2016 metais pakvietė ne tik į Davoso, bet ir į Bilderbergo klubo susitikimą Drezdene. Visa, ką jie išgirdo, buvo faktai apie tai, kaip sparčiai pasaulyje, taip pat ir išsivysčiusiame, auga prekariato eilės.
Prekariato Japonijoje sociologai priskaičiuoja iki virš 50 proc., Ispanijoje ir Italijoje – 40 proc. ir pan. Tačiau Guy'aus Standingo stiprybė yra ne tik adekvati šiuolaikinių procesų analizė ir konstatacija, bet ir radikalaus sprendimo siūlymas kaip išspręsti šią pagrindinę pasaulinės socialinės nelygybės problemą. Tai – bazinių pajamų visiems gyventojams suteikimas, kuris neturėtų ryšio nei su socialinio draudimo stažu, nei buvusiomis pajamomis, o tik su fiziniu asmens egzistavimu. Tokias pajamas gautų visi – nepriklausomai nuo jų turto ar padėties darbo ar socialinės apsaugos sistemoje. Faktiškai – tai socialinė apsauga be tradicinės, į socialines rizikas orientuotos socialinės apsaugos. Taip, ne iš karto šiuo Guy Standingo pasiūlymu buvo susidomėta, nes jis skaičiuoja jau pora dešimtmečių.
Taip, bazinės pajamos buvo referendumu atmestos Šveicarijoje, tačiau jos jau prasiskynė kelią Suomijoje, kur yra išbandomos dviejų tūkstančių gavėjų, atrodo, kad tai pasiseks ir Nyderlanduose, Utrechto provincijoje. Žodžiu, pasiūlymas skinasi kelią. Lietuvoje žinomas ekonomistas R. Kuodis paskaičiavo, kad pagal dabartinį biudžeto dydį būtų galima skirti tik 200 eurų (kai Suomijoje – 480 eurų) bazinę išmoką, kurios, aišku, neužtektų kasdieniniam asmens pragyvenimui.
Todėl Centrinės ir Rytų Europos šalys dar tyli šiuo klausimu. Bet ar pas mus – mažiau prekariato? Ir ar jo reikšmingai nepadaugės naujajai Lietuvos valstiečių – žaliųjų valdžiai atleidžiant iš darbo nemažą viešojo sektoriaus darbuotojų dalį?

Komentaras publikuotas portale delfi.lt