Doc. dr. V. Dumbliauskas. Kas bus po V. Putino? - MRU
Naujienos

3 vasario, 2016
Doc. dr. V. Dumbliauskas. Kas bus po V. Putino?
Viešojo valdymo ir verslo fakultetas

Rusiškoje internetinėje erdvėje, kurios Kremliaus kontrolė nepasiekia, padažnėjo svarstymų apie tai, kaip klostysis Rusijos raida po Vladimiro Putino valdymo. Tokie svarstymai atrodo keistokai, kadangi nesimato jokių aiškių požymių, rodančių, jog šis valdymas artėtų prie pabaigos. Priešingai, yra pakankamai argumentų, liudijančių, kad V. Putino režimo galo dar toli gražu nesimato.

Pirmasis argumentas – didžioji rusų visuomenės dalis yra ir dar ilgai bus lojali šiam režimui, kuris bent iki 2013 m. garantavo kasmet augančią gerovę, kokios dabartiniai rusai niekada nebuvo matę. Pirmą kartą po beveik šimto metų rusai pamatė lūžtančias nuo prekių parduotuves, pradėjo važinėti užsienietiškų markių automobiliais, ėmė poilsiauti Turkijoje ir Egipte. Tokią stabiliai augusią gerovę pamiršti sunku, todėl kai ją suteikęs prezidentas V. Putinas dabar sako, kad gerovės pablogėjimas yra laikinas, eiliniams rusams yra sunku tuo netikėti.

Antrasis argumentas – kita ir greičiausiai mažesnė visuomenės dalis širdies gilumoje nėra lojali šiam režimui, nes mato, kad šalyje vyksta negeri dalykai – smunka ekonomika ir pragyvenimo lygis, agresyvėja užsienio politika, valdžios valdoma žiniasklaida atvirai meluoja. Tačiau visa tai matantys žmonės jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti ir stengiasi prisitaikyti prie esamos padėties, manydami, kad taip yra saugiau nei bandyti kovoti su režimu.

Trečiasis argumentas – Kremliaus propaganda, ir ypač televizinė, dirba visu pajėgumu ir ugdo ne tik masių lojalumą, bet ir bejėgiškumą ką nors keisti bei pastangas prisitaikyti. Kasdien rodoma, kaip yra blogai Europos Sąjungoje ir kaip yra gera gyventi Rusijoje. Propagandą papildo laisvės atėmimo bausmės, kuriomis baudžiami aktyviausi režimo kritikai.

Ketvirtasis argumentas – nors istorija mus moko, kad permainų visuomenėje variklis yra ne pasyvi dauguma, bet aktyvi mažuma, vargu ar galima kalbėti apie aktyvią mažumą Rusijos politiniame gyvenime. Vadinamoji nesisteminė opozicija yra silpna ir susiskaldžiusi – Michailas Kasjanovas niekaip nesutaria su Grigorijumi Javlinskiu. Ši nesisteminė opozicija neturi nė vieno atstovo parlamente, o šiais metais vyksiančiuose Dūmos rinkimuose Kremlius vargu ar leis šiai opozicijai į tą pseudo parlamentą pakliūti.

Penktasis argumentas – šiuo metu vargu ar įmanomas ir netikėtas rūmų perversmas, kurio metu valdovo sostą užimtų kas nors iš dabartinės V. Putino aplinkos. Kad toks perversmas įvyktų, šios aplinkos žmonės turi įsitikinti, kad valdovas ima neatitikti asmeninių jų interesų – išsaugoti turtus, kuriuos jie susikrovė būtent V. Putino dėka. Kol kas šis vadinamasis elitas yra vieningas ir ištikimas vadui, tačiau vargu ar jo nariai suinteresuoti ilgalaike konfrontacija su Vakarais, kurių bankuose jie laiko savo pinigus, kur jie prisipirkę kilnojamo ir nekilnojamo turto ir kur jau gyvena jų vaikai bei kiti artimieji.

Tačiau šie argumentai nepaneigia fakto, kad visa šio režimo garantuota gerovė priklausė tik nuo aukštų naftos kainų, kurioms nukritus pasimatė režimo ekonominis nepajėgumas. Tik nukritus naftos kainoms pasimatė, kad per šešiolika V. Putino valdymo metų nepadaryta nieko, kad Rusija galėtų eksportuoti ne tik žaliavas, bet ir kažką tokio, ką būtų galima gaminti iš tų žaliavų.

Štai čia jau prasideda interpretacijos, kiek gali pratempti režimas, negalėsiantis garantuoti buvusios gerovės. Kremlių kritikuojančių ekonomistų nuomonės išsiskiria. Viename krašte yra manantys, kad V. Putinas išsilaikys valdžioje mažiausiai iki 2024 m., nes 2018 m. prezidento rinkimuose jis nugalės lengvai. Kitame krašte – manantys, kad šiam režimui liko metai pusantrų, kol baigsis pinigai rezerviniame fonde. Kiti Kremlių kritikuojantys intelektualai – rašytojai, filosofai, istorikai, žurnalistai – labiau remiasi istorinėmis analogijomis ir nuojauta, kad šalies laukia dideli sukrėtimai. Pagrindinė analogija – laikotarpis tarp 1914 ir 1917 metų, per kurį caras Nikolajus II įsivėlė į pirmąjį pasaulinį karą ir neteko sosto. V. Putinas paskelbė karą Europai po šimto metų – 2014 metais. Ar tai galėtų reikšti, kad 2017 m. jis neteks prezidento posto?
Komentaras skambėjo LRT RADIJO eteryje.